Evoliucija ir ekonomika [Evoliucijos teorija]

[Andrej S]

   Sąsajos tarp ekonomikos ir evoliucinės biologijos įžvelgtos seniai. Abiejuose atvejuose vyksta dinaminiai procesai populiacijų lygyje: kova dėl ribotų resursų, veiksmų strategijų diferenciacija (kaip viduj grupinių taip ir tarpgrupinių) priklausomai nuo aplinkos sąlygų ir pan.
  Ši kartą pateiksiu trijų straipsnių apžvalgas, kurios susieja evoliuciją ir ekonomiką, teoriniais ir empiriniais pagrindais.

Evoliucija, biogeografija ir žmonių ekonomika - ką visi šitie reiškiniai turi bendro?

Amerikiečių evoliuciniai biologai Egbert G. Leigh Jr., Geerat Vermeij ir Martin Wikelski, straipsnyje "Journal of Evolutionary Biology" žurnale bando atsakyti, kokios yra sąsajos tarp ekonomikos, evoliucijos ir ekosistemų kitimo, bei kokie faktoriai riboja ekosistemų evoliuciją. Pasak autorių, ekosistemos panašios į žmonių ekonomijas, nes jose vyksta konkurencinė kova tarp individų dėl ribotų resursų, bet ekosistemos kitaip nei genai nėra natūraliosios atrankos evoliucijos veikiamos, nes jos nėra genealoginiai vienetai (neegzistuoja tiesioginis paveldėjimai), todėl jos retai "miršta" ar "dauginasi", kas yra būtina sąlyga evoliucijai o tiesiog transformuojasi (tas pats galioja ir ekonomijoms). Kaip ekonomikoje, taip ir ekosistemose produktyvumas, įvairovė ir rūšių paplitimas bei konkurencijos intensyvumas tarp rūšių, nulemiamas sąveikų tarp daugelio agentų. Abiejuose atvejuose, dominantai eksploatuoja daugelį skirtingų resursų, bei naudojasi skirtingų agentų paslaugomis ir produktais. Autoriai palygino kokią reikšmę turi užimamos erdvės tūris (arba teritorija sausuminių organizmų atžvilgiu), įvairovei bei dominavimo pobūdžiui rūšių ekonomikos atžvilgiu. Tyrimas rodo, kad produktyvumas mažėja tose žemės masyvuose, kurie yra per maži tam, kad palaikyti reikiamas tarpusavio priklausomybes, kurios nulemia reikiamą įvairovės kiekį ir atitinkamai rūšių konkurencingumą didesniuose masyvuose. Autoriai pastebėjo, kad salose dažnai trūksta retų, bet metaboliškai aktyvių dominantų, kurie suintensyvina konkurenciją "kontinentuose" (pvz. G-moksluose: Šiltakraujai dinozaurai, šaltakraujos ožkos...).
   Pačioje žmonių ekonomijoje, atskiri individai, jų šeimos, gentis, verslai (firmos) arba šalis kooperuojasi, tam kad išliktu ir konkuruoja su kitais savo hierarchinio organizacijos lygio individais, dėl efektyvesnio veikimo. Konkurencija, kaip rašo autoriai nulemia susidalinimą į nišas ir efektyvumo didėjimą, jei sistemoje neatsiranda superdominantai, kurie stabdo tolimesnes inovacijas (monopolijos). Didesnės ekonomijos pasižymi didesne įvairove tarpusavio sąveikų tarp individų. Taip pat, didesnėse ekonomijose yra geresnis žmonių ir galimybių atitikimas (pagal talentą ir norą).
  Vermeij "evoliucijos kaip eskalacijos" teorijoje pateikiama, kad gyvojoje gamtoje, kaip ir žmonių ekonomikoje, bėgant laikui atsirasdavo vis daugiau kooperuojančių organizmų, kas didindavo bendrą konkurencijos lygį. Taip pat, konkurencija neleisdavo ilgam laikui įsivyrauti didelėms monopolijoms (dominantams oportunistams), nes jei resursai buvo naudojami nepakankamai efektyviai, visados atsirasdavo, kas juos naudos efektyviau (taip sumažindamas dominanto įtakos sferą). Evoliucijoje, rūšiadara simpatrinėse populiacijose įvyksta tuomet, kai pažeidžiamas kompromisas tarp teigiamų ir neigiamų faktorių būtinų vieningai rūšiai. Egzistuojant skirtingiems neužimtiems resursams, rūšis pradeda skalditis į smulkesnes, kurios geriau jį eksploatuotu "skaidančioji atranka", kuri veikiausiai vėliau yra palaikoma ir lytinės atrankos, kuri nukreipta į tokių skirtumų maksimizavimą. Analogiškas procesas vyksta ir žmonių ekonomijoje, kai vyksta darbo specializacijoje (tiktai šiuo atveju "lytinės atrankos" analogas būtu darbdavys, priimantis darbuotoją į darbą). Inovacijos (evoliucijos atveju naujos rūšys), taip pat sukuria naujas specializacijas (nišas), kurios savo ruožtu, gali nulemti tolimesnę rūšiadarą ir naujų ryšių tarp rūšių susikūrimą.
  Sudėtingumas atsirandantis vykstant diversifikacijai, ir nulemiantis mažesnes naujų rūšių populiacijas nei protėvinių, kompensuojamas sąveikų sudėtingumu. Žiediniai augalai labai turtingame rūšimis tropiniame miške dažnai auga toli nuo savo vienarūšių giminaičių, tam kad išvengti specializuotų parazitų epidemijų, ir jie turi būti apdulkinami gyvūnų, kurie tikslinga perneša žiedadulkes, taip palaikydami reikiamą genetinės įvairovės lygį. Tokiu būdu, vienos rūšies žiediniai augalai (ar kiti organizmai sudėtingose ekosistemose) turi mažesnes ir labiau išsklaidytas populiacijas, kurios priklausomos nuo kitų organizmų rūšių (ar net, kaip mini autoriai, nuo kitų miškų, kai juos apdulkinantis ar vaisius pernešantis gyvūnai nesinaudoja nagrinėjamų augalų paslaugomis ne sezono metu, bet vis tiek turi kažkuo misti), gali egzistuoti kaip greito augimo konkurencingi organizmai. Su tuo kontrastuoja plikasėkliai augalai, kai jų miškai dažniausiai būna nedaugiarūšiai - jie dėl mažesnio konkurencijos lygio lėčiau auga, bet yra labiau autonomiškesni nei gaubtasėkliai (žiediniai) augalai. Konkurencija skatina susiskaldymą ir efektyvumo didinimą, o vėliau ir simbiozę tam, kad išlaikyti mažas diferencijuotas labai konkurencingas populiacijas su didele bioprodukcija.
   Autoriai aiškina ploto dydžio poveikį ekosistemų sandarai panašiai, kaip ir mano hipotetizuotu atveju (G-mokslai: Giant rat found in 'lost volcano' ). Mažos salos, gali išlaikyti mažesnes populiacijas, kas nulemia migruojančios ir susidarančios in situ rūšinės įvairovės nuskurdinimą, vykstant aplinkos sąlygų indukuotiems išmirimams (populiacijos turi būti kuo didesnės, tam kad būtu pakankamai nejautrios aplinkos sąlygų pokyčiams). Taigi mažesnėse salose (arba valstybėse ekonomikos atveju), egzistuoja mažesnės galimybės specializacijai, nes specializacija nulemia individų kiekio rūšyse (specialybėse) mažėjimą, dėl to, kad tas pats resursas naudojamas didesnio kiekio nesimaišančių rūšių (tačiau totalus individų kiekis, jei susumuoti visų rūšių individus, tam pačiam plotui būtu didesnis, konkurencingesnėse ekosistemose, nes efektyviau išnaudojamas resursas)[čia ir atsiranda ilgas ginčas tarp ekologų, evoliucionistų ir ekonomistų - ar sudėtingumas stabilizuoja sistema ar atvirkščiai - mažina jos stabilumą?]. Didesnėse kontinentuose (arba salose) gyvena ne tik vidutiniškai daugiau organizmų rūšių, bet jų maksimalus dydis (masė) didėja proporcingas kvadratinei šakniai nuo kontinento ploto. Taip pat, kaip rodo tyrimai - rūšiadarai egzistuoja erdviniai apribojimai, dėl populiacijų dydžio sumažėjimo. Autoriai mini, kad varlių gentis Eleutherodactylus  Vakarų Indijos regione, patyria rūšiadaras in situ, salose pradedant nuo 1800 kv. km; tuo tarpu Anolis genties driežai patyria rūšiadaras izoliuotuose žemės masyvuose nemažesniuose nei 3000 kv. km. Taigi, salų (arba kitų sulyginamų gyvenamųjų masyvų) dydis limituoja ne tik galimą rūšių kiekį, bet ir evoliucinių procesų pobūdį, kai rūšiadara tampa negalima nuo tam tikro masyvo ploto, kuris yra priklausomas nuo nagrinėjamos taksonominės grupės prigimties (kūno dydis, fiziologija ir pan.).
  Gyvenamoji teritorija nulemia taip pat ir produktyvumą. Dėka didesnės konkurencijos, didesniuose masyvuose vyksta greitesnė organinės medžiagos apyvarta, dėka ko sukuriama daugiau biomasės. Bei daugiau rūšių, kurios geriau atitinka nišas, geriau eksploatuoja pirminius resursus (pvz. saulės šviesą fotosinteze paremtose ekosistemose). Salose, taip pat pastebėtas, taip vadinamas "salinis sindromas", kai dėl mažesnių plėšrūnų dydžių ir bendro mažesnio plėšros preso, aukos pradeda bręsti kur kas vėliau, dauginasi rečiau ir gyvena ilgiau nei jų kontinentiniai giminaičiai (pvz. Havajų nykštukinės sraigės Achatinella ir Partulina, kurios pradeda daugintis tiktai 7 gyvenimo metais ir vienoje vadoje turi iki 10 palikuonių). Visa tai nulemia mažesnį produktyvumą mažesniuose gyvenamuosiuose masyvuose.
   Taip pat, salų ekosistemos lengviau pasiduoda invazinėms rūšims, nes jose pagrinde dominuoja supergeneralistai - t. y. mažai konkurencingos rūšys. Tuo akivaizdžiai galima įsitikinti, palyginus endeminių paukščių rūšių kiekius, palyginus su išnykusiomis po žmogaus (ir jo svitos) invazijos į skirtingo dydžio salas - Surviving_vs_Extinct_vs_Area.jpg. Mažiausioje nagrinėjamoje Velykų saloje išnyko 100 % vietinių paukščių rūšių, tuo tarpu didžiausioje nagrinėjamo - Madagaskare, tiktai 10 %.
  Šitos žinios gali numatyti, kokia bus biotos evoliucija ateityje. Dėl to, kad žmonių transformuotas landšaftas vis labiau fragmentuojamas ir pirminė gamta randama tikta santykinai izoliuotuose "salose", kurios yra tokiu būdu taksonomiškai "perpildytos", reikia tikėtis, kad dauguma specialistu išmirs ir išliks mažiau specializuotos mažiau produktyvios rūšys. Autoriai nurodo į ekonominę analogiją, kai stambių šalių firmos vykdo invaziją į mažesnių šalių rinkas, nukonkuruodami vietinius gamintojus, taip ir konkurencingos rūšys prisitaikiusios prie žmonių kultūros išstums vietinių ekosistemų rūšis.

   Pamastymai: Daug kartų į galvą buvo atėjusi idėja apie mastelio reikšmę valstybės (ir mokslo jos sudėtyje) funkcionavime. Didesni resursai sukuria didesnę įvairovę, ir didesnį efektyvumą, atsiranda naujos kokybės sistemoje (kaip pvz. evoliucijoje nuo tam tikro ploto galima rūšiadara). Galvojau kodėl mažose šalyse nėra mano specializacijos - paleontologinių institutų? Galvoju, nes tai žmonių veiklos sritis, labai tolima nuo bendrų veiklų kurias atlieka žmogus kasdien, užtat tapti paleontologu mažoje šalyje yra mažiau tikėtina, nes mažesnės šalis išlaiko mažesnę žmonių veiklų įvairovę (Lietuvoje vienas paleontologas, tenka keliems šimtams tūkstančių žmonių) - kaip bet kokios kitos, daugiau ar mažiau diskrečios funkcionuojančios organizuotos sistemos. Pažiūrėkite pvz. ką žmogus dabar gali veikti kaime (ekstremalus mažumo atvėjis žmonių ekonomijose) - jis gali būti arba žemės ūkininkas (agronomas ir technikos prižiūrėtojai) arba kaimo turizmo administratorius ar kunigas. Specializuoti grynai paleontologiniai institutai yra keliolikoje šalių - JAV, Kinija, Vokietija, Rusija, Lenkija ir kelios kitos. JAV ir Kinija turi net keletą paleontologinių institutų, taigi jas galima būtu suklasifikuoti, kaip paleontologines supergalybes. Paleontologinių institutų ribojantis šalies plotas veikiausiai būtu - Austrija, 83 870 kv. km (mažesnės šalies, kuri turėtu paleontologinį institutą nežinau). Austrijos dydis artimas Lietuvos dydžiui - 65 200 kv. km, taigi ateityje vykstant tolimesniam žmonijos intelektualinės veiklos ir efektyvumo didėjimui, tikėtina, kad ir mūsų šalis sugebės įeiti į šią kategoriją, kai sugebės išlaikyti įvairias specializuotas institucijas, taip sudarant sąlygas vystytis sudėtingesnei ir efektyvesnei mokslo ekosistemai, kurioje nedominuotu keletas monopolijų.

Apie evoliucijos ekonomiją.

   Kanados evoliuciniai biologai - Robert A. Laird ir Thomas N. Sherratt pateikė koncepcinį tyrimą apie evoliucijos optimizacines ribas (t.y. apie evoliucijos ekonomiją), kuris buvo išspausdintas "Oikos" žurnale.
   Autoriai kaip metaforą natūraliosios atrankos riboms pateikia Henrio Fordo istoriją apie mašinų sąrangą. Jis pirmasis sugalvojo ir įgyvendino pakankamai gerą bet ir pakankamai pigią mašiną - modelį T, tam kad ji būtu prieinama kiekvienam amerikiečiui. Prieš tai, gamino mašinas su labai patikimomis bet tuo pačiu ir labai brangiomis detalėmis, kurios nebuvo prieinamos kiekvienam pirkėjui. Yra istorija, kad Fordas įsakė pažiūrėti kokios detalės jo "modelyje T"  sąvartynuose būdavo sugedusios. Pasirodo, sugedusios būdavo beveik visos detalės, išskyrus vieną mašinos detalę, kuri dar galėtu veikti ilgus metus. Po to, Fordas įsakė daryti ne tokias kokybiškas ir pigesnes detales, kurios buvo vis dar per geros, kai sugesdavo visos kitos detalės.
   Taigi, ši metafora priimama kaip visu detalių (arba organų) vienoda optimizacija jų patikimumui (nes kam evoliucionuoti organą kuris galėtu veikti, kai visi kiti jau turėtu sugesti ir sukelti mirtį, nėra iš pirmo žvilgsnio logiška). Apie tai rašė Ričardas Dokinzas, nagrinėdamas skeleto integraciją, kad kiekvienas kaulas turi būti vienodai tvirtas, tam kad atitarnautu iki gyvenimo galo savo šeimininkui ir jei kuris iš tų kaulų yra per daug tiuninguotas, tai būtu per didelė evoliucinė investicija, kuri nebūtu palaikoma natūraliosios atrankos. Tačiau, kiti mokslininkai pasiūlė kontrargumentus šitai idėjai, argumentuodami, kad skirtingi kaulai patyria skirtingą stresą ir yra skirtingai svarbus organizmo išgyvenimui, taigi ir jų atsparumas turėtu skirtis, priklausomai nuo funkcijos ir lokalizacijos organizme.
   Šio tyrimo autoriai, naudodamiesi matematine patikimumo teorija ir grafinius sprendimus, bando nagrinėti šia, taip vadinama "evoliucinio optimizacinio dizaino problemą". Jų grafinis sprendimas parodė, kad kuomet resursai paskirstomi į kūno dalis turinčias vienodus gedimo dažnius, tuomet resursų paskirstymo strategija tam kad maksimizuoti organizmo trukmę, ne sulygina gedimo dažnius tarp visų detalių, o mažina momentinį organų gedimų greičių pokyčio greitį per resurso vienetą - tai yra atitinką marginalinės reikšmės teoremą (angl. marginal value theorem). Autoriai aiškina šitokia logiką tokiu būdu: "Jeigu tu įgausi ilgesnį egzistavimą labiau perskirstydamas resursus organui A, lyginant su organu B, tu turi tą daryti, net jei organas A jau turi mažesnį gedimų dažnį. Taigi, evoliucija veikiant natūraliajai atrankai, beveik neišvengiamai sugeneruos organizmus, kuriuose organai skirsis savo gedimo dažniuose, sukeliant organizmo mirtį".  Autoriai naudodami kompiuterinį modeliavimą, atliko eilę simuliacijų, kur leido agentams turėti kintamas organų gedimo dažnių reikšmes (dėl paprastumo buvo priimta, kad organizmo išgyvenamumas priklauso nuo 2 organų) - k1 ir k2 dviem organams atitinkamai, ir bendra organizmo mirties tikėtinumas per laiko vienetą, tokiu atveju yra lygus dviejų organų nepasisekimo dažnių sumai. Kiberorganizmų populiacijos, evoliucionavo, paskirstant statybinius resursus (blokus nulemiančius organų patvarumą), kai tas resursas organizmo viduje yra pastovus (lygus 20), mirtingumo dažnis dėl pirmo organo nesekmės - 0,2 per laiko vienetą, ir atitinkamai antro 0,1; dėl išorinių priežasčių - 0,1. Simuliacijos rezultatus galite pamatyti, prisegtame paveiksliuke iš straipsnio - Resursu_ paskirstymas_ ir_mirties _priezastis.jpg. Viršutiniuose grafikuose, matoma, kaip paskirstomi organų stiprumą nulemiantis elementai, nelygumas evoliucionuojamas beveik iš karto, ir santykiai išlieka panašus, net jei stiprumą nulemiančių elementų kiekis nėra fiksuotas. Apatiniuose grafikuose, parodytos organizmų mirties priežastis vykstant evoliucijai - dėl pirmo ir antro organų gedimo (juodi grafikai) ir dėl išorinių veiksnių, nepriklausomų nuo organų savybių, šie grafikai analogiškai išdėstyti kaip ir viršutiniai, kairys - su fiksuotu patvarumą nulemiančių elementu kiekiu, dešinysis su nefiksuotu. Šiuose grafikuose, taip pat matoma, kad vykstant kiberorganizmų evoliucijai, vis tiek skirtingi organai turi nevienodą reikšmę mirtingume.
   Taigi evoliucija optimizuoja ne atskirų dalių išlikimą ar resursų ekonomiją, bet priklausoma nuo viso organizmo išgyvenimo ir vedą į tokį resursų paskirstymą, tarp organizmo dalių, kad jis nulemtu didžiausią organizmo trukmę, net jei ir kai kurie organai teoriškai galėtu tarnauti ir toliau, kai kuris nors gyvybinis organas sugesta.
   Toks pobūdis matomas ir tikrovėje. Pvz. medicinoje, kai kai kurie gyvybiškai svarbus organai sukelia mirti kur kas dažniau nei kiti (pvz. širdis ir plaučiai) - JAV _mirties _priezastis.jpg.


Kaip evoliucijos metu atsiranda rizikos vertinimo evoliuciniai mechanizmai?

   Trečiame straipsnyje šioje evoliucijos ir ekonomikos sąsajų apžvalgoje, nagrinėjamas Andreas Wagner tyrimas skirtas evoliuciniams rizikos vertinimo mechanizmams, kuris buvo išspausdintas "Journal of Theoretical Biology" žurnale.
   Autorius savo straipsnyje mini, kad rizikos teorija yra gerai išvystyta ekonomikoje, bet jai mažai dėmesio buvo skiriama evoliucinėje biologijoje. Jo pateikiamas modelis, paaiškina kaip organizmų populiacijos išvysto evoliuciškai požymius prieš labai retus bet labai stiprius įvykius (jie gali būti tokie reti, kad vienu metu nei vienas populiacijos individas gali nepatirti jo per visą savo gyvenimo laikotarpį). [Tokie požymiai realybėje gali būti - bakterijų geba sporuliacijai, patogenų atsakas į antibiotikus, gyvūnų atsakas į potvynius, arba augalų apsauginiai mechanizmai nuo gaisrų.] Jis modeliavo du scenarijus, - pirmas, kai katastrofinis įvykis sukelia atskirų organizmų mirtį, o antras populiacijos išmirimą. Ši rizikos evoliucijos teorija leidžia numatyti kaip pasiskirstys požymiai nulemiantis išgyvenimą, įvykių metu. Autorius mini, kad ši metodologija gali būti naudojama, tam kad išsiaiškinti, kokius įvykius patyrė nagrinėjamos rūšies protėviai, tiriant organizmo genomą [pvz. daugelis mikroorganizmų, eksperimentiškai nustatyta, kad turi didžiąją dalį genų, kurie neveikia įprastinėmis sąlygomis o yra susiję su patekimu į neįprastas aplinkas, tokiu būdu būdami rizikos mažinimo faktoriais, retų įvykių atžvilgiu].
  Autorius pateikia grynosios rizikos modelį [rizika susijusi tiktai su netektimi, nes yra dar ir kita rizikos grupė - spekuliatyvi rizika, kuri gali duoti kaip minusus taip ir pliusus (pvz. vieni individai miršta, tuo tarpu kitiems atsiranda daugiau gyvenamosios vietos)]. Dažna rizika (kaip plėšra aukų atžvilgiu) yra gerai suprantama evoliuciškai ir nustatoma kaip tiesioginės adaptacijos, tuo tarpu superreti įvykiai, tokie, kaip asteroidų smūgiai yra tokie reti (jo gali nepatirti net kelilika rūšių kartų nekalbant apie atskirus organizmus), kad jokie organizmai neturi prieš juos adaptacijas. Autoriau tyrimas, kaip jis pats tai apibūdina, nukreiptas į "pilkos teritorijos tarpe" tyrimą. Pačiame tyrime, aiškinamas buvo vienalyčių vieno lokuso organizmų atvejis (dėl paprastumo).
   Kai nagrinėjamas atskirų individų išgyvenamumo modelis, tuomet yra svarbus balansas (arba tiesiog santykis) tarp to kiek tam tikras požymis (šiuo atveju alelis) yra naudingas ekstremalaus įvykio metu ir kiek jis kenkia (arba yra neutralus) įprastiniais laikais. Jis taip pat priklauso nuo mutacijų dažnio, kai joms veikiant, jis gali greičiau pradingti iš populiacijos. Grafikuose iš nagrinėjamo straipnio, galima pamatyti kaip priklauso pusiausvyras alelio nulemiančio išgyvenamumą katastrofos metu pusiausvyras dažnis p populiacijose (kuo tamsesnis laukas, tuo mažiau to alelio populiacijoje), esant skirtingoms santykinio šio alelio privalumo prieš alternatyvų alelį dr, ir alelio pradingimo greičio v , o taip pat apatiniame ir viršutiniame grafikuose, kur taip pat skiriasi šio alelio atsiradimo greičių įverčiams mi - Evoliucija_ ir_rizika- Modeli_I.jpg. Autorius pažymi, kad ir koks yra reikiamo alelio atsiradimo greitis mi, alelių pasiskirstymo pobūdį pagrinde nulemia v/dr santykis. Šie sprendiniai galioja stambioms populiacijoms, tuo tarpu mažose populiacijose, dėl to, kad jose yra didesnė genetinio dreifo tikimybė, alelių dažniai yra sunkiai nuspėjami ir rodo chaotinį elgesį.
   Antras modelis priima, kad įvykis sukelia visų genotipų išnykimą populiacijose. Šio modelio esmė yra ta, kad yra dviejų tipų įvykiai - pirmu atveju visi genotipai išmiršta su vienoda tikimybe p1, tuo tarpu antru atveju vienas genotipas išmiršta su tikimybe p2 o antras genotipas nepaveikiamas (taigi pirmo genotipo išmirimo tikimybė sekančiu laiko momentu yra lygi p1+p2, o antro lygi p1). Kaip rodo skaitmeninis tyrimas, netgi nedideli skirtumai tarp dviejų genotipų ilgoje perspektyvoje gali nulemti stiprius skirtumus išgyvenamume ir padidinti kiekį populiacijų kur yra tas genotipas (d0 rodo didesnį neatsparaus genotipo išmirimo tikėtinumą) - Evoliucija_ ir_rizika- Modeli_II.jpg. Ir begalybės riboje, visos populiacijos hipotetinėje metapopuliacijoje turėtu turėti būtent vien tik tą pranašesnį genotipą, nepriklausomai nuo jo pranašumo dydžio.
   Viena iš autoriaus pateiktų strategijų rizikos sumažinimui, kur yra stebima mikroorganizmuose yra ekstremali metabolizmo kelių įvairovė. Eksperimentinių tyrimų metu buvo nustatyta, kad tokie požymiai, bakterijose išlieka ir po tūkstančių kartų, po to kai buvo įvykęs katastrofinis įvykis, nulėmes metabolizmo kelių pasikeitimą. Galima taip pat pateikti pavyzdį, kuris buvo paminėtas anksčiau apie Balearų salų ožkas kurios tapo šaltakraujėmis (pasikeitė matabolizmo tipas), atsakant į nepalankias sąlygas ir epizodišką resursų nebuvimą. Taigi, teoriškai, mes net galime nustatyti tarkim kokias adaptacijas turi šiaurinių platumų medžiai įgiję jas ledynmečio laikais.

Apibendrinant:

   Evoliucijos ir ekonomikos sąsajos yra seniai pastebėtos. Egzistuoja skirtingi priėjimai ieškant sąsajų tarp šių dviejų sudėtingus reiškinius tyriančių mokslų. Šioje apžvalgoje pateikiau trys pavyzdžius: pirmame nagrinėjami ekologinių ir evoliucinių sistemų sandaros ir funkcionavimo panašumai ir galimos modelių taikymo galimybės spėjant ateities evoliucijos eigą, antru atveju buvo nagrinėjamas organizmų evoliucinis optimizacinis dizainas, paremtas kaštų ir pelno analize organizmo konstrukcijoje, trečioje dalyje kalba ėjo apie tai kaip požymių išlikimas, kuris mažina retų įvykių riziką, gali evoliucionuoti, plisti ir išlikti rūšyse. Šis priėjimų sąrašas yra toli gražu nepilnas, bei ieškant pilnos evoliuciją ir ekonomiką siejančios teorijos, reiktu apibendrinti kur kas platesnį fenomenų spektrą. Tikiuosi Jums buvo taip pat įdomu nagrinėti šį klausimą kaip ir man :-)



Nuorodos G-moksluose apie evoliucijos sąsajas su ekonomika ir ekologija:

Socializmas ar kapitalizmas?

Genčių stabilumas teigiamai koreliuojasi su ekosistemų alfa įvairovės lygiu

Šiltakraujai dinozaurai, šaltakraujos ožkos bei greita molekulinė pingvinų evoliucija

Giant rat found in 'lost volcano'

Nuorodos:

   LEIGH E. G.  JR, G. J.  VERMEIJ & M.  WIKELSKI. What do human economies, large islands and forest fragments reveal about the factors limiting ecosystem evolution? Journal of Evolutionary Biology, Volume 22, Issue 1, Pages 1 - 12,  Published Online: 13 Oct 2008 - Straipsnis "Journal of Evolutionary Biology" žurnale apie sąsajas tarp evoliucijos ekosistemose, biogeografijos ir ekonomikos.

    Wagner Andreas. Risk management in biological evolution. Journal of Theoretical Biology, Volume 225, Issue 1, 7 November 2003, Pages 45-57 - Straipsnis "Journal of Theoretical Biology" žurnale apie tai kaip evoliucijos metu reguliuojama rizika.

    Laird Robert A.  and Thomas N.  Sherratt. The economics of evolution: Henry Ford and the Model T. Oikos, Volume 119 Issue 1, Pages 3 - 9,  Published Online: 16 Oct 2009 - Straipsnis "Oikos" žurnale apie evoliucijos ekonomiką.

--
AS