Giant rat found in 'lost volcano'
7 views
Skip to first unread message
Darius V.
Sep 11, 2009, 6:18:34 PM9/11/09
to g-mo...@googlegroups.com
Sveiki,
pamatęs nesusilaikiau - zoologams patiks:) Čia viena iš BBC tipo kelionių. Šįkart atrado didžiulę žiurkę. Man vat tik įdomu - kodėl ji tokia rami? Ar tai kad neturi natūralių priešo ir neturi baimės išsiugdžiusi (bet vistiek nelabai smagu turėtu būti kai už uodegos tampo...), ar visgi ji kažkokia apsiligojus?..
Malonaus susipažinimo:)
http://news.bbc.co.uk/earth/hi/earth_news/newsid_8210000/8210394.stm
--
Darius
pamatęs nesusilaikiau - zoologams patiks:) Čia viena iš BBC tipo kelionių. Šįkart atrado didžiulę žiurkę. Man vat tik įdomu - kodėl ji tokia rami? Ar tai kad neturi natūralių priešo ir neturi baimės išsiugdžiusi (bet vistiek nelabai smagu turėtu būti kai už uodegos tampo...), ar visgi ji kažkokia apsiligojus?..
Malonaus susipažinimo:)
http://news.bbc.co.uk/earth/hi/earth_news/newsid_8210000/8210394.stm
--
Darius
Andrej S
Sep 12, 2009, 4:00:40 AM9/12/09
to g-mo...@googlegroups.com
Reiktu visados atsižvelgti į kontekstą kuriame gyvena tam tikros rūšys. Ši didelė žiurkė gyvena Naujosios Gvinėjos saloje. Šioje saloje, kiek man žinoma, nuo pleistoceno laikų neegzistuoja stambių žinduolių plėšrūnų (išskyrus žmogų ir jo svitos gyvūnus). Pagrindiniai (stambiausi) antžeminiai plėšrūnai šioje saloje - tai gyvatės ir varanai. Salos superplėšrūnas, kaip dažnai atsitinka tokiose izoliuotose situacijose - tai plėšrus paukštis. Beveik kiekvienas tropinis miškas žemėje turi savo harpijos habito (arba ekofenotipo, jei labiau patinka toks terminas), plėšrų dieninį paukšti iš Accipitridae šeimos. Naujosios Gvinėjos atveju - tai stambus Naujosios Gvinėjos erelis harpija (Harpyopsis novaeguineae). Šie "ereliai" (pažymiu kabutėse, nes tai lietuvių kalboje nėra objektyvus terminas, tiesiog grupuojantis visus stambius vanaginius) minta vidutinio dydžio žinduoliais (kiek žinau iki žmogaus ten didesniu ir nebuvo), taigi musų žiurkė būtu šiam ereliui kaip tik.
Tačiau, žiurkė gyvena kalnų miškuose - o ten savaime aišku temperatūros kur kas labiau svyruoja nei žemumose ir naktimis būna vėsu, kas automatiškai sumažina roplių egzistavimo galimybes (bent jau stambių) šioje ekologinėje zonoje. O harpiiniai ereliai yra dieniniai plėšrūnai. Taigi, neesant žinduoliams plėšrūnams, būnant aktyviam nakties metu, bei gyvenant kalnuose kur šalta, automatiškai atkrenta priešai ropliai bei dieniniai plėšrus paukščiai. Taigi, natūralių priešų gamtoje mažai arba jų visai nėra. Atrodo, šiai žiurkių rūšiai tiesiog pasisekė su aplinkybėmis :-)
--
AS
Tačiau, žiurkė gyvena kalnų miškuose - o ten savaime aišku temperatūros kur kas labiau svyruoja nei žemumose ir naktimis būna vėsu, kas automatiškai sumažina roplių egzistavimo galimybes (bent jau stambių) šioje ekologinėje zonoje. O harpiiniai ereliai yra dieniniai plėšrūnai. Taigi, neesant žinduoliams plėšrūnams, būnant aktyviam nakties metu, bei gyvenant kalnuose kur šalta, automatiškai atkrenta priešai ropliai bei dieniniai plėšrus paukščiai. Taigi, natūralių priešų gamtoje mažai arba jų visai nėra. Atrodo, šiai žiurkių rūšiai tiesiog pasisekė su aplinkybėmis :-)
--
AS
Domas Monkus
Sep 12, 2009, 12:37:33 PM9/12/09
to g-mo...@googlegroups.com
O kaip yra su gyvūnų dydžiu izoliuotose ekosistemose? Kažkada teko
girdėti, kad pagal vieną hipotezę mažose, izoliuotose ekosistemose
gyvūnų dydis mažėja.
Domas
2009/9/12 Andrej S <s.an...@gmail.com>:
girdėti, kad pagal vieną hipotezę mažose, izoliuotose ekosistemose
gyvūnų dydis mažėja.
Domas
2009/9/12 Andrej S <s.an...@gmail.com>:
Kristina Suriakaite
Sep 12, 2009, 1:13:38 PM9/12/09
to g-mo...@googlegroups.com
Sveiki,
gal vienu iš pavyzdžių galėtų būti Darvino kikiliai vienoje iš Galapagų salų (Daphne major). Juos daugiau nei 30 metų tyrinėjo garsūs biologai evoliucionistai Peter ir Rosemary Grantai. Taigi, Daphne major saloje gyveno Geospiza fortis (vidutinis kikilis), kuris buvo gerokai mažesnis už savo giminaičius kitose salose, nes Daphe major nebuvo mažojo kikilio ir buvo laisva pastarojo niša. Vėliau vidutiniam kikiliui teko susidurti su konkurentu, bet tau jau kita įdomi istorija apie požymių pasikeitimą atsiradusį dėl konkurentinės rūšies poveikio (character displacement).
Jei kam įdomi pastaroji tema labai rekomenduočiau šios mokslininkų poros naujausią straipsnį, kuriame jie pateikė savo 33 metų darbo rezultatatus ir užfiksavo pirmąjį atvejį (nuo konkurentinės rūšies pasirodymo iki požymio pasikeitimo) kuomet konkurentinė rūšis nulemia požymio pasikeitimą.
Kristina
Andrej S
Sep 12, 2009, 4:51:49 PM9/12/09
to g-mo...@googlegroups.com
Situacija su mažais ir izoliuotais arealais (salomis), tikrai įdomi.
Pradėkim nuo to kuo skiriasi "salos" nuo "kontinentų". Pagal McArthur'o-Wilson'o teoriją, rūšių kiekis per ploto vienetą, didėja sigmoidiškai priklausomai nuo salos dydžio. Tokį pobūdį veikiausiai nulemia taip vadinama aplinkos "laikomoji geba". Kai rūšių tampa vis daugiau, jos susiskaido į vis smulkesnes ir labiau specializuotas nišas, taip padidėja jų santykinis konkurencingumas, bet tuo pačiu sumažėja absoliutus vienos rūšies individų dažnis per ploto vienetą. O kaip žinoma, kuo mažesnė populiacija - tuo didesnė jos išmirimo rizika dėl atsitiktinių faktoriu. Todėl divesifikacijos procesą pagal nišas, kaip manoma kompensuoja išmirimai. Aišku, kas yra "sala" o kas yra "kontinentas" - tai grynas subjektyvumas. Tarp šių dviejų kraštutiniškumų, egzistuoja visas kontiniumas. Todėl anksčiau minėta teorija yra pritaikoma bet kokio ploto masyvams.
Kaip tai susiję su anksčiau diskusijoje nagrinėjama problema? O gi tiesiogiai. Dėl savo mažesnio dydžio, salos gali išlaikyti mažiau rūšių. Taip pat, jeigu "salos" yra pakankamai mažos, kad jų plotas pradeda tiesiogiai įtakoti populiacijos struktūrą rūšyse - tuomet jau prasideda evoliucija. O kokiu būdu salos dydis gali įtakoti populiacijos dydį? Stambus gyvūnai iš principo gali turėti mažesnes populiacijas. Ir jeigu įvyksta koks nors atsitiktinis aplinkos pokytis, kuris stipriai įtakoja visas rūšis proporcingai vienodai (tarkim išmiršta 95 % individų), tuomet rūšys kurių individai stambus ir populiacijos mažos, turės mažesnį absoliutų individų kiekį, kurio gali nepakakti tam kad atsistatytu rūšis. Taigi, dėl to kad salose stambus gyvūnai turi kur kas didesnę išmirimo riziką, dėl to kad jų populiacijos dydis visados yra arti "absorbuojančios ribos" kuri lygi "0" individų, jų rūšių kiekis "salose" yra mažesnis nei "kontinentuose".
Tačiau jų pusėje yra tai kad jie turi fenotipinį kintamumą, ir kaip atsakas į tokį neigiamą spaudimą išlieka populiacijos kur dominuoja mažesni individai. Veikiausiai vėliau stambių ar gigantiškų individų dydis stabilizuojasi po kurio laiko, kai išmirimo rizika ir pliusai esant dideliam vienas kitą atsveria.
Tai tiktai dalis istorijos. Taip, yra užfiksuota daug atvejų taip vadinamo "salinio dfarf'izmo" - kaip pvz. galiu pateikti Rumunijos salose kreidos periode, kažkada milžiniški zauropodai dinozaurai kurių ilgis kontinente siekė iki 20 m, ten sunykštukėjo iki 5 m; arba drambliai kurie Kretos, Floreso ir kt. salose siekė vos 1 m aukštį; galima dar prisiminti Homo floresiensis - žymiąją nykštukinių žmonių rūšį iš tos pačios Floreso salos Indonezijoje. Tačiau, yra ir kita medalio pusė. Galima pateikti daug pavyzdžių, kad vyko kaip tik atvirkščiai - rūšys patekusios į salas didėjo. Pvz. stambios, dabar jau išmirusios, žiurkės toje pačioje Floreso saloje, kur gyveno tie patys nykštukai žmonės ir drambliais, toje pačioje saloje juk dar ir dabar gyvena - komodo drakonai, kurie yra kur kas stambesni nei jų kontinentiniai giminaičiai; arba Harpagornis moorei - milžiniškas Naujosios Zelandijos erelis, kuris medžiojo kitus milžiniškus antžeminius paukščius - moa, yra giminingas (ir veikiausiai iš jų atsirado) Australijos nykštukiniams ereliams (jų masė skiriasi 15 kartų); arba tas pats drontas (angl. dodo) (žmogaus sukeltų išmirimų simbolis) iš Maurikojaus salos, kuris buvo 3 kartus didesnis už kalakutą, bet viso labo nedidelių atskridusių į salą balandžių palikuonis; arba tie patys Galapagų salų milžiniški vėžliai, kurių artimiausi giminaičiai Pietų Amerikoje yra nedidesni už lėkštę.
Situacija atrodo tikrai sukta. Kaip ją išspręsti? Visu pirma apibendrinkime ką mes matome. Dideli gyvūnai "salose" tampa mažesniais, tuo tarpu mažesni gyvūnai kaip tik padidėja. Su kuo tai gali būti susiję? Kaip yra užfiksuota, didelis kūno dydis yra svarbus privalumas organizmams, nes leidžia išvengti priešų, organizmas tampa inertiškesnis aplinkos pokyčių atžvilgiu - todėl gali funkcionuoti stabiliai. Taigi, jis turi svarbų vaidmenį biotinėse sąveikose, atskiriems organizmams. Todėl natūralioji atranka palaiko stambesnių organizmų išgyvenamumą. Tačiau organizmai sudaro sistemą - rūšį, o rūšies atžvilgiu - tai išgyvenamumo (išmirimo tikimybės) mažėjimas, nes mažėja rūšį sudarančių individų kiekis (galima sakyti kad mažėja rūšies dydis). Taigi, aš manau kad čia turėtu veikti, hierarchinė atranka (kurios teoriją vystė Gould'as, Elisabeth Vrba ir Niles Eldredge), kuri skirtinguose organizacijos lygiuose veikia priešingomis kryptimis. Individų lygyje išgyvena tie kurie turi didesnį dydį, tuo tarpu rūšies lygyje, kai svarbus individų kiekiai o ne atskirų individų gerbūvis - atranka veikia individų mažinimo kryptimi. Prijungus prie šios koncepcijos salų biogeografijos teorija, kuri teigia kad salose gali egzistuoti mažesni rūšių kiekiai, galima susidaryti bendrą vaizdą, kas vyksta rūšims patekus į salas. Visų pirma, dėl mažesnio dydžio - salose atsiranda apribojimai rūšių kiekiui, kas nuskurdina potencialią biologinę įvairovę ir sudaro galimybes kitoms rūšims (dažniausiai mažoms) užimti jas. Taip kaip mažos rūšis kontinentuose yra sulaikomos nuo perėjimo į didesnių gildiją kitų rūšių, salose dingsta toks barjeras ir tos rūšis padidėja iki tam tikros ribos, nulemtos jų anatomijos ir fiziologijos bei salos dydžio, kuris nulemia maksimalų rūšies individų kiekį, bei kaip išvestinė to - išmirimo riziką dėl atsitiktinių aplinkos veiksnių. Tuo tarpu, stambios rūšys arba sumažėja, kad galėtu palaikyti mažesnes populiacijas arba išmiršta. Veikiausiai pirmas perėjimas (mažas->didelis), nulemiamas biologinių sąveikų, tuo tarpų antras perėjimas (didelis->mažas) nulemiamas abiotinės aplinkos fluktuacijų (nors gali būti susijęs ir su epidėmijomis bei plėšra). Teoriškai turėtu egzistuoti kūno dydžio kategorija kiekvienam atskiram taksonui, priklausomai nuo salos dydžio, kuri turėtu būti stabili (kūno dydžio trūkumai atsveriami jo privalumų, dėl to jis nesikeičia).
Nagrinėjami dydžio pasikeitimai, yra viso labo platesnės koncepcijos - adaptacinių landšaftų pasikeitimo, vienas iš atvejų. Adaptacinis landšaftas - tai daugiamatis požymių evoliucinės vertės grafikas, kuris atvaizduoja kokia yra tam tikrų teorinių požymių vertė organizmo išgyvenamume, su kalvomis - kur vertė didžiausia ir daubomis, kur ji maža. Rūšims esant kontinente, jų požymių adaptacinis landšaftas turėtu būti stabilus dėl koevoliucijos su kitomis rūšimis, bei kontinento didesnio dydžio nulemiamo santykinio stabilumo areale. Tuo tarpu joms, atsidūrus mažesnėse arealuose (salose), dėl salų dydžio atsiranda apribojimai biologinei įvairovei (kuri yra nuskurdinama) bei maksimaliam organizmų dydžiui. Taigi įvyksta evoliucinė restruktūrizacija, dėl sąveikautojų komplekto skirtumų bei gyvenamosios erdvės dydžio sumažėjimo. To pasekmė, gali būti ne tik tai dydžio bet ir formos, biochemijos, elgesio ar bet kokio kito požymio pasikeitimas. Aišku, adaptacinio landšafto forma (ir tuo pačiu natūraliosios atrankos vektorius) gali pasikeisti ir dėl aibės kitų priežasčių, kaip pvz. invazinių rūšių atsiradimo, masinio išmirimo ir pan.
Tai tiek minčių apie šią problemą :-)
--
AS
Pradėkim nuo to kuo skiriasi "salos" nuo "kontinentų". Pagal McArthur'o-Wilson'o teoriją, rūšių kiekis per ploto vienetą, didėja sigmoidiškai priklausomai nuo salos dydžio. Tokį pobūdį veikiausiai nulemia taip vadinama aplinkos "laikomoji geba". Kai rūšių tampa vis daugiau, jos susiskaido į vis smulkesnes ir labiau specializuotas nišas, taip padidėja jų santykinis konkurencingumas, bet tuo pačiu sumažėja absoliutus vienos rūšies individų dažnis per ploto vienetą. O kaip žinoma, kuo mažesnė populiacija - tuo didesnė jos išmirimo rizika dėl atsitiktinių faktoriu. Todėl divesifikacijos procesą pagal nišas, kaip manoma kompensuoja išmirimai. Aišku, kas yra "sala" o kas yra "kontinentas" - tai grynas subjektyvumas. Tarp šių dviejų kraštutiniškumų, egzistuoja visas kontiniumas. Todėl anksčiau minėta teorija yra pritaikoma bet kokio ploto masyvams.
Kaip tai susiję su anksčiau diskusijoje nagrinėjama problema? O gi tiesiogiai. Dėl savo mažesnio dydžio, salos gali išlaikyti mažiau rūšių. Taip pat, jeigu "salos" yra pakankamai mažos, kad jų plotas pradeda tiesiogiai įtakoti populiacijos struktūrą rūšyse - tuomet jau prasideda evoliucija. O kokiu būdu salos dydis gali įtakoti populiacijos dydį? Stambus gyvūnai iš principo gali turėti mažesnes populiacijas. Ir jeigu įvyksta koks nors atsitiktinis aplinkos pokytis, kuris stipriai įtakoja visas rūšis proporcingai vienodai (tarkim išmiršta 95 % individų), tuomet rūšys kurių individai stambus ir populiacijos mažos, turės mažesnį absoliutų individų kiekį, kurio gali nepakakti tam kad atsistatytu rūšis. Taigi, dėl to kad salose stambus gyvūnai turi kur kas didesnę išmirimo riziką, dėl to kad jų populiacijos dydis visados yra arti "absorbuojančios ribos" kuri lygi "0" individų, jų rūšių kiekis "salose" yra mažesnis nei "kontinentuose".
Tačiau jų pusėje yra tai kad jie turi fenotipinį kintamumą, ir kaip atsakas į tokį neigiamą spaudimą išlieka populiacijos kur dominuoja mažesni individai. Veikiausiai vėliau stambių ar gigantiškų individų dydis stabilizuojasi po kurio laiko, kai išmirimo rizika ir pliusai esant dideliam vienas kitą atsveria.
Tai tiktai dalis istorijos. Taip, yra užfiksuota daug atvejų taip vadinamo "salinio dfarf'izmo" - kaip pvz. galiu pateikti Rumunijos salose kreidos periode, kažkada milžiniški zauropodai dinozaurai kurių ilgis kontinente siekė iki 20 m, ten sunykštukėjo iki 5 m; arba drambliai kurie Kretos, Floreso ir kt. salose siekė vos 1 m aukštį; galima dar prisiminti Homo floresiensis - žymiąją nykštukinių žmonių rūšį iš tos pačios Floreso salos Indonezijoje. Tačiau, yra ir kita medalio pusė. Galima pateikti daug pavyzdžių, kad vyko kaip tik atvirkščiai - rūšys patekusios į salas didėjo. Pvz. stambios, dabar jau išmirusios, žiurkės toje pačioje Floreso saloje, kur gyveno tie patys nykštukai žmonės ir drambliais, toje pačioje saloje juk dar ir dabar gyvena - komodo drakonai, kurie yra kur kas stambesni nei jų kontinentiniai giminaičiai; arba Harpagornis moorei - milžiniškas Naujosios Zelandijos erelis, kuris medžiojo kitus milžiniškus antžeminius paukščius - moa, yra giminingas (ir veikiausiai iš jų atsirado) Australijos nykštukiniams ereliams (jų masė skiriasi 15 kartų); arba tas pats drontas (angl. dodo) (žmogaus sukeltų išmirimų simbolis) iš Maurikojaus salos, kuris buvo 3 kartus didesnis už kalakutą, bet viso labo nedidelių atskridusių į salą balandžių palikuonis; arba tie patys Galapagų salų milžiniški vėžliai, kurių artimiausi giminaičiai Pietų Amerikoje yra nedidesni už lėkštę.
Situacija atrodo tikrai sukta. Kaip ją išspręsti? Visu pirma apibendrinkime ką mes matome. Dideli gyvūnai "salose" tampa mažesniais, tuo tarpu mažesni gyvūnai kaip tik padidėja. Su kuo tai gali būti susiję? Kaip yra užfiksuota, didelis kūno dydis yra svarbus privalumas organizmams, nes leidžia išvengti priešų, organizmas tampa inertiškesnis aplinkos pokyčių atžvilgiu - todėl gali funkcionuoti stabiliai. Taigi, jis turi svarbų vaidmenį biotinėse sąveikose, atskiriems organizmams. Todėl natūralioji atranka palaiko stambesnių organizmų išgyvenamumą. Tačiau organizmai sudaro sistemą - rūšį, o rūšies atžvilgiu - tai išgyvenamumo (išmirimo tikimybės) mažėjimas, nes mažėja rūšį sudarančių individų kiekis (galima sakyti kad mažėja rūšies dydis). Taigi, aš manau kad čia turėtu veikti, hierarchinė atranka (kurios teoriją vystė Gould'as, Elisabeth Vrba ir Niles Eldredge), kuri skirtinguose organizacijos lygiuose veikia priešingomis kryptimis. Individų lygyje išgyvena tie kurie turi didesnį dydį, tuo tarpu rūšies lygyje, kai svarbus individų kiekiai o ne atskirų individų gerbūvis - atranka veikia individų mažinimo kryptimi. Prijungus prie šios koncepcijos salų biogeografijos teorija, kuri teigia kad salose gali egzistuoti mažesni rūšių kiekiai, galima susidaryti bendrą vaizdą, kas vyksta rūšims patekus į salas. Visų pirma, dėl mažesnio dydžio - salose atsiranda apribojimai rūšių kiekiui, kas nuskurdina potencialią biologinę įvairovę ir sudaro galimybes kitoms rūšims (dažniausiai mažoms) užimti jas. Taip kaip mažos rūšis kontinentuose yra sulaikomos nuo perėjimo į didesnių gildiją kitų rūšių, salose dingsta toks barjeras ir tos rūšis padidėja iki tam tikros ribos, nulemtos jų anatomijos ir fiziologijos bei salos dydžio, kuris nulemia maksimalų rūšies individų kiekį, bei kaip išvestinė to - išmirimo riziką dėl atsitiktinių aplinkos veiksnių. Tuo tarpu, stambios rūšys arba sumažėja, kad galėtu palaikyti mažesnes populiacijas arba išmiršta. Veikiausiai pirmas perėjimas (mažas->didelis), nulemiamas biologinių sąveikų, tuo tarpų antras perėjimas (didelis->mažas) nulemiamas abiotinės aplinkos fluktuacijų (nors gali būti susijęs ir su epidėmijomis bei plėšra). Teoriškai turėtu egzistuoti kūno dydžio kategorija kiekvienam atskiram taksonui, priklausomai nuo salos dydžio, kuri turėtu būti stabili (kūno dydžio trūkumai atsveriami jo privalumų, dėl to jis nesikeičia).
Nagrinėjami dydžio pasikeitimai, yra viso labo platesnės koncepcijos - adaptacinių landšaftų pasikeitimo, vienas iš atvejų. Adaptacinis landšaftas - tai daugiamatis požymių evoliucinės vertės grafikas, kuris atvaizduoja kokia yra tam tikrų teorinių požymių vertė organizmo išgyvenamume, su kalvomis - kur vertė didžiausia ir daubomis, kur ji maža. Rūšims esant kontinente, jų požymių adaptacinis landšaftas turėtu būti stabilus dėl koevoliucijos su kitomis rūšimis, bei kontinento didesnio dydžio nulemiamo santykinio stabilumo areale. Tuo tarpu joms, atsidūrus mažesnėse arealuose (salose), dėl salų dydžio atsiranda apribojimai biologinei įvairovei (kuri yra nuskurdinama) bei maksimaliam organizmų dydžiui. Taigi įvyksta evoliucinė restruktūrizacija, dėl sąveikautojų komplekto skirtumų bei gyvenamosios erdvės dydžio sumažėjimo. To pasekmė, gali būti ne tik tai dydžio bet ir formos, biochemijos, elgesio ar bet kokio kito požymio pasikeitimas. Aišku, adaptacinio landšafto forma (ir tuo pačiu natūraliosios atrankos vektorius) gali pasikeisti ir dėl aibės kitų priežasčių, kaip pvz. invazinių rūšių atsiradimo, masinio išmirimo ir pan.
Tai tiek minčių apie šią problemą :-)
--
AS
Gustina
Sep 14, 2009, 11:06:19 AM9/14/09
to g-mo...@googlegroups.com
Eina sau, kaip sudėtinga, kokia gausybė faktorių ir poveikių išlenda! Ir kaip įdomu! Skaičiau ir bandžiau susidėlioti vaizdą. Liuks paaiškinimas, Andrejau!
G.
P.S. Ilgai ruošiaus ir galiausiai prisiruošiau parašyti, kad įkurti G-mokslų konferenciją buvo labai gera mintis! :) Šitiek visko naujo sužinau čia. Ačiū. :)
G.
P.S. Ilgai ruošiaus ir galiausiai prisiruošiau parašyti, kad įkurti G-mokslų konferenciją buvo labai gera mintis! :) Šitiek visko naujo sužinau čia. Ačiū. :)
Reply all
Reply to author
Forward
0 new messages