Nagrinėjant atskirų grupių evoliuciją, sunku atskirti tiesioginį prisitaikymą nuo šalutinio efekto prisitaikymo. Tas pats yra ir su šia šiltakraujiškumo susietumo su grybais teorija. Tai, kad nežūsta atskiri organizmai rūšies viduje dėl tam tikro poveikio(pvz. šiltakraujiškumo, kuris stabdo grybus parazitus), gali turėti o gali ir neturėti reikšmės ilgalaikiame rūšies egzistavime bei naujų rūšiadarų galimybėje (kas ir yra svarbiausia evoliucijoje). Pvz. G-moksluose buvau padaręs tokią apžvalgą apie parazitizmo reikšmę evoliucijoje -
Parazitizmo reikšmė makroevoliucijai - bendrijų koordinuota stazė. Galima argumentuoti, kad tos bendrijos kurios yra apnikusios parazitais yra stabilesnės ir pačiai rūšiai "apsimoka" kad jos sudedamieji organizmai neprisidaugintu tiek daug, kad jie patys pakirstu savo mitybinę bazę (t.y. savo sudedamųjų dalių kiekio didinimas nebūtinai yra geriausia rizikos mažinimo strategija). Taigi, papildomo organizmų mirtingumo faktoriaus buvimas - nebūtinai reiškia mažesnį prisitaikymą rūšies lygyje.
Šiltakraujiškumas gali būti pranašus daugeliu atveju ir ne tik kaip vaistas nuo grybų - pvz. jis nulemia platesnę klimatinę toleranciją, didesnius dauginimosi greičius bei efektyvesnį resursų įsisavinimą. Gali būti, kad grybai turėjo kažkokią reikšmę šiltakraujiškumo evoliucijoje (pvz. optimalios temperatūros taško išsivystyme), tačiau kol kas tai yra kaip sakė Kiplingas "just so" istorija, nepagrįsta neginčijamais įrodymais eliminuojančiais alternatyvius paaiškinimus (kurie man atrodo įtikimesni).
--
AS