Naujienos apie žmonių evoliuciją: nauja žmonių rūšis, senieji hobitai bei kiek buvo mūsų rūšių?
82 views
Skip to first unread message
Andrej S
Mar 30, 2010, 6:06:31 AM3/30/10
to G-mokslai
Sveiki visi. Norėčiau pateikti keletą naujienų apie žmonių evoliuciją. Visu pirma norėčiau pristatyti nauja Smitsonijos institucijos tinklapį, skirtą žmonių evoliucijai. Smitsonijos institucijoje dirba eilė žinomiausių pasaulio paleoantropologų, kurie bendradarbiaudami su skulptoriais ir dailininkais padarė įdomią ekspoziciją, atskleidžiančią homininų (primatų artimesniu mums labiau nei šimpanzėms) evoliucijos vingrius. Pačiame tinklapyje aprašoma naujoji paroda, bet taip pat yra ir audio ir video paskaitos skirtos: priešistorinių žmonių rekonstrukcijoms, apie tai kaip aplinkos pokyčiai nulėmė žmonių evoliuciją (įskaitant pleistocene įvykusi bolido smūgį į atmosferą), kokia yra Hobitų (Homo floresiensis) prigimtis, kaip paplito mūsų rūšis (su lietuvišku epilogu;-) ir daug kitų įdomių video reportažų. Taip pat yra paleoantropologinių naujienų blogas pačiame tinklapyje - What's Hot in Human Origins?
Nuoroda į Smistsonijos žmonių evoliucijos tinklapį:
Smithsonian Human Origins Program
Homo genties evoliucija. Kas yra Homo, bei kiek buvo mūsų rūšių?
Pirmasis žmogui suteikė biologinį sistematinį vardą - Homo sapiens, žymusis švedų sistematikas Karlas Linejus, aštuoniolikto amžiaus viduryje. Tačiau, kitaip nei šimtams kitų gyvūnų, kuriuos jis aprašė pagal savo binarinę sistemą, jis nepateikė detalaus sistematinio aprašymo apibrėžiančios kuo žmogus skiriasi nuo visų kitų organizmų, apeliuodamas į skaitytoją nosce te ipsum (lot. žinok pats) (Tattersall et al., 2009).
Pradedant nuo XIX a. antrosios pusės, vis kaupiantis žinioms apie senovinius žmones, jų protėvius ir giminaičius, klausymas "kas yra žmogus?" tapo toli gražu netrivialus. Darvinas vieną kartą ir visiems laikams įrodė, kad žmogus yra gyvūnas ir žmogaus protėvių reikia ieškoti tarp žmogbeždžionių gyvenusių kainozojaus eroje. Visu pirma Linėjus priskyrė žmones ir kitas žmogbeždžiones į vieną gentį Homo, bet vėliau jos buvo suskirstytos į atskiras gentis. Ilgą laiką mūsų rūšis buvo monotipinė (t.y. gentyje esanti vienintelė), tačiau vėliau Vokietijoje buvo surastas neandertalietis Homo neanderthalensis, o prieš XIX a. pabaigą Javos saloje buvo surasta dar viena žmogaus rūšis - Homo erectus (statusis žmogus). XX a. pradžioje įvyko tikras taksonominių pavadinimų sprogimas, kai kiekviena šiek tiek kitokia žmonių fosilijų variacija buvo pavadinama atskira rūšimi. Pamatęs tokią taksonominę "netvarką", moderniosios evoliucinės sintezės tėvas Ernstas Mairas, šiam reikalui pasiūlė radikalų sprendimą: taip kaip žmogaus ekologinė niša yra labai plati, konkurencija neleistu vienu metu egzistuoti daugiau nei vienai rūšiai. Todėl jis manė, kad iš viso egzistavo tiktai 3 žmonių rūšys: archaiškieji Australopitekai, ankstyvieji Homo (Homo erectus ir pan.) bei Homo sapies (kartu su neandertaliečiu). Paleoantropologai greitai priėmė šią idėją ir kiekvienas sekantis naujos grupės išskyrimas buvo specialistų traktuojamas kaip devyniolikto amžiaus atgyvena (nesvarbu kaip tiksliai biologiškai buvo paremti aprašymai).
Laikas bėgo toliau ir žinomas hominidų paleontologinis metraštis pilnėjo ir jau ir kaip benorint, su tokia prokrustiška Mairo žmogaus evoliucijos schema jau nebegalima buvo apsieiti. Prie to ypač prisidėjo radiniai iš Afrikos. Anksčiau klaidingai buvo manyta, kad žmonių gimtinė yra Azija, bet Afrikoje surado ne tik gausesnes ir skirtingesnes rūšis bet taip pat ir primityvesnes. Pirmoji tokia archaiška rūšis, tačiau jau priskiriama prie mūsų genties buvo Homo habilis (žmogus sumanusis). Ši rūšis turėjo smegenų dydį ne ką didesnį nei bet kuri Australopithecus genties rūšis, tačiau jau naudojo akmeninius apdirbtus įrankius. Taigi, morfologinis apibrėžimas "kas yra žmogus?" praplatėjo ir buvo nuo to laiko pagrindę apibrėžiamas kultūriškai. Vėliau, liekanų iš laikotarpio kuriame gyveno Homo habilis, vis gausėjo ir jos buvo ganėtinai heterogeniškos, kas daugelio autorių nurodo, kad Kenijoje galėjo gyventi daugiau nei viena žmonių rūšis. Paskutinėje didesnėje žmonių evoliucijos apžvalgoje, kuria remiuosi dabar (Tattersall et al., 2009), laikomasi pozicijos kad šie ankstyvieji hominidai (Homo habilis ir Homo rudolfensis) turi būti išimti iš Homo genties, tam kad ji turėtu kažkokį apibrėžtą požymių rinkinį, kuris gali ją objektyviai išskirti iš kitų hominidų (pvz. Australopitekų ir kitų).
Primityviausi žmonės pagal autorius yra Homo erectus grados atstovai. Šie žmonės turėjo apie 900 cm^3 tūrio smegenys, kas būtu tarpe tarp dabartinių sapiensų bei neandertaliečių bei didžiųjų žmogbeždžionių. Bendrai šio žmogus kaukolė panašėjo į dabartinio žmogaus, bet buvo žemesnė ir pailgesnė su išsikišusiais antakiais. Šios grupės žmonės gyveno beveik du milijonus metu ir buvo paplitę po visą senąjį pasaulį (Afrika, Europa, Azija). Jų liekanos yra labai variabilios, todėl šiuo metu mokslininkai stipriai abejoja, kad tai buvo viena monolitiška bet labai kintama rūšis. Klasikiniai Homo erectus radiniai yra aptikti Javos saloje ir sudaro taip pat ganėtinai heterogenišką grupę, kur individų kaukolių tūriai varijuoja nuo 918 iki 1035 ml. Priklausomai nuo amžiaus, kaukolių formos taip pat skiriasi ganėtinai stipriai - Javos_Homo_erectus.jpg. Autoriai rašo, ar vadinti šiuos radinius skirtingomis rūšimis yra skonio reikalas, bet stipri diferenciacija yra akivaizdi.
Afrikietiški Homo erectus giminaičiai šiuo metu išskiriami į kitą Homo ergaster rūšį, kuri atsirado paleontologiniame metraštyje prieš 1,9 - 1,5 mln. metų prieš dabartį. Ši rūšis yra panaši į erektusus bet jų kaukolės buvo lengviau sudėtos. Kai kurios anksčiau priskirtos Homo habilis rūšiai liekanos dabar priskiriamos ergasteriams (pvz. "Turkanos berniukas"). Beje, paskutinė minėta žmogaus liekana yra ankstyviausias beveik pilnas šiuolaikinių hominidų skeletas. Autoriai mini, kad gentis Homo, su jai būdingomis savybėmis atsirado santykinai greitai, greitai reorganizuojantis kūno sandaros architektūrai, individams tampant gracingesniais ir laibakojiškesniems. Veikiausiai tai nulėmė fizinės aplinkos pokyčiai pleistoceno pradžioje, kai prasidėjo stiprus ledynmečių-tarpledynmečių ciklai, kurių metu keitėsi humidinio (drėgno ir šilto) ir aridinio (sauso ir šalto) klimato dominavimas. Autoriai taip pat mini, kad žmogaus morfofiziologinė ir sociobiologinė evoliucija neėjo koja kojon. Pirmieji įrankiai buvo naudojami jau prieš 2,5 milijonus metų, bet keičiantis fiziškai žmonėms, jau praėjus šimtams tūkstančių metų po H. ergaster atsiradimo įrankiai patobulėjo tiktai prieš 1,5 milijonų metų, tapę dvipusiai aštrus (ankstyvieji įrankiai buvo aštrinami iš vienos pusės).
Manoma, kad pirmieji žmonės palikę Afriką buvo Gruzijos žmonės (Homo georgicus), kurių liekanas surado urve Dmanisi vietovėje, ir jų amžius siekė 1,8 mln. metų. Gruzijos žmogus, buvo ganėtinai kresno sudėjimo ir turėjo ganėtinai mažas smegenys, kurių tūris buvo lygus 600 - 775 ml (daug mažesnis nei vienalaikių H. ergaster gyvenusių Afrikoje). Jų daromi įrankiai taip pat buvo labai primityvus ir panašus į tuos kuriuos darė primityviausi Homo habilis. Atskiri įrankių radiniai rodo, kad ankstyvieji žmonės paplito po Azija iki Javos salos jau veikiausiai prieš 1,9 - 1,8 mln. metų. Tuo tarpu Europoje, kaip galima spręsti iš įrodymų, ankstyvieji Homo genties atstovai atkeliavo apie prieš 1,4 mln. metų (seniausi Ispanijos raidiniai). Europoje surasta keliolika ganėtinai skirtingų radinių, kurie dažnai priskiriami atskiroms žmonių rūšims. Pvz. manoma, kad Europoje prieš 780 tūkst. metų gyvenęs Homo antecessor galėjo būti kaip Homo neanderthalensis taip ir mūsų - Homo sapiens protėviu.
Kaip mini autoriai, ankstyvieji žmonės, plisdami į naujas teritorijas diversifikavo į naujas rūšis ir kiekviename kitame regione galima buvo pamatyti kitokią rūšį. Toks evoliucijos pobūdis yra būdingas visiems žinduoliams, bet stipriai kontrastuoja su mūsų vienos genties, vienos rūšies kosmopolitiniu paplitimu dabartyje (tokia situacija labiau išimtis nei taisyklė žmonių evoliucijoje). Bet autoriai taip pat mini, kad jau prieš 600 tūkstančių metų (dar prieš Homo sapiens atsiradimą), atsirado pirmoji kosmopolitinė žmonių rūšis - Homo heidelbergensis. Nors ši rūšis ir buvo paplitusi labai plačiai senajame pasaulyje, ji nerodė tokio morfologinio variabilumo kaip ankstyvesni Homo radiniai, nes visuose regionuose buvo išlaikomi šiai rūšiai būdingi bruožai (gan didelis smegenų tūris siekęs 1120 - 1285 ml, masyvi apatinė veido dalis ir aukšti antakiai - H_heidelbergensis.jpg). Šita žmonių rūšis taip pat rodo pirmus dirbtinio būsto (namų) statybos požymius, darant juos iš akmenų, gyvūnų kaulų ir su laužu viduje. Taip pat heidelbergietis mokėjo gamintis pakankamai tobulas svaidomąsias ietis medžioklei. Tačiau, dėl paskutinių įrodymų autoriai dar abejoja, nes tie įrankiai galėjo priklausyti ir kitoms žmonių rūšims, kurios gyveno šalimais heidelbergiečių (pvz. vėlyvieji Homo erectus). Priešingai nei dabarties atveju, tuometinis plačiai paplitęs žmogus koegzistavo ir su kitomis žmonių rūšimis. Taigi biologinė žmonių įvairovė tuo metu buvo gan didelė, bet kultūrinė ganėtinai maža.
Paskutiniai ganėtinai paplitę nesenai egzistavę žmonės be mūsų yra neandertaliečiai (Homo neanderthalensis) - H_neanderthalensis.jpg. Tai masyvaus sudėjimo, endeminiai Europos ir Vakarinės Azijos žmonės. Jie žinomi nuo prieš 200 iki 30 tūkst. metų prieš dabartį. Autorių nuomone, tai kad Europoje vykusi neandertaliečių grupės evoliucija yra paprasta, ne daugiau kaip moderniosios evoliucinės sintezės sukelta iliuzija. Egzistavo formos, kurių amžius galėjo siekti net 530 tūkst. metų iš Sima de los Huesos, kurie panašėjo į neandertaliečius bet taip pat turėjo ir heidelbergiečio požymių (pvz. ganėtinai mažas smegenų tūris). Kitos liekanos kurios irgi turėjo kai kuriuos, bet ne visus, neandertaliečių požymius ir kurios yra 225 tūkst. metų amžiaus, surastos Vokietijoje Steinheim'e.
Manoma, kad Europoje vėlyvajame pleistocene Homo patyrė evoliucinę radiaciją. Kur H. neanderthalensis ir Sima hominidas buvo seserinės rūšis o Steinheim'o rūšis buvo seserinė šiom dviem. mtDNR analizės rodo, kad vidutiniškai dabartiniai H. sapiens tarpusavyje turi vidutiniškai po 8, žmogus (H. sapiens) ir šimpanzė po 55, o sapiensas ir neandertalietis po 26 skirtumus šioje genomo dalyje. Pagal apskaičiavimus, sapiensų ir neandertaliečių protėviai turėjo atsiskirti ganėtinai seniai, kažkur prieš 690 - 550 tūkst. metų. Taip pat, tyrimai rodo, kad neandertaličiai turėjo tokį patį didelį kintamumą kaip ir dabartiniai žmonės. Įrodymai sako, kad neandertaliečiai skyrėsi nuo dabartinių žmonių ir tuo, kad veikiausiai nenaudojo simbolinio bendravimo, arba jis buvo labai retas. Taigi, vadovėlines tiesas apie Homo sapiens neanderthalensis galite pamiršti, tai buvo atskira rūšis - Homo neanderthalensis, kuri priklausė atskirai endeminei Europos-Artimųjų Rytų žmonių evoliucinei radiacijai. Taip pat, kitaip nei manoma plačioje publikoje, neandertaliečiai retai gyvendavo periglacialinėse zonose (šalimais ledynų), jie labiau mėgo ne tokį vėsų ir švelnesnį Centrinės Europos klimatą, o į šiaurę ir į rytus traukdavo (plisdavo) tiktai tarpledynmečiais.
Ir pagaliau dabartiniai protingieji žmonės - Homo sapiens. Anksčiau (antroje XX a. pusėje) pagal E. Mairo tradiciją H. sapiens rūšiai buvo priskiriami visi Homo individai kurie turėjo smegenų dydį tokį patį kaip ir dabartiniai žmonės, nepriklausomai nuo kaukolės ir postkranialinio skeleto morfologijos. Tačiau, dabar pripažinta, kad tos ankstyvosios formos galėjo priklausyti kitoms žmonių rūšims (pvz. Homo heidelbergensis). Seniausi apytiksliai dabartiniai žmonės yra aptikti Etiopijoje 160 tūkst. metų senumo kloduose. Tačiau jie buvo šiek tiek skirtingi, lyginant su dabartinio tipo žmonėmis, todėl yra išskiriami į atskirą porūšį - Homo sapiens idaltu. Seniausi užtikrintai šiuolaikinių morfologiškai žmonių, radiniai aptikti Jebel Qafzeh vietovėje Izraelyje, 93 tūkst. metų kloduose. Kaip žinoma, šiek tiek vėliau Homo sapiens pradėjo invaziją į likusį pasaulį (prie 80 - 60 tūkst. metų).
Manoma, kad centrinį vaidmenį mūsų rūšies evoliucijoje vaidino simbolinio mąstymo atsiradimas. Jis leido sudalintį pasaulį į analizuojamus vienetus, taip efektyviau ji pažinant bei perduodant informaciją kitiems savo grupės individams. Autoriai mini, kad skirtingose žmonių rūšyse (ar gal būt giminingų rūšių grupėse - kladose) vėlyvajame pleistocene yra matomi smegenų didėjimo trendai. Kokios to priežastis, nevisai aišku. Tiktai mūsų rūšyje šis trendas buvo nuvainikuotas simbolizmo atsiradimo apytiksliai prieš 100 tūkst. metų. Manoma unikalios Homo sapiens anatominės savybės buvo prielaida (egzaptacija), atsirasti kognityvinėms funkcijoms atsakingoms už simbolinį mąstymą, kuris vėliau peraugo į kalbą.
Tuo metu, kai atsirado pirmieji Homo sapiens, planetoje vis dar gyveno kelios (o gal ir keliolika) žmonių rūšių: neandertaliečiai, vėlyvieji Homo erectus ir Hobitai - Homo floresiensis (veikiausiai dar ir kelios kitos). Kaip manoma, šios žmonių populiacijos išgyveno pirmuosius susitikimus su "nesimboliniu" Homo sapiens, bet po to kai sparčiai pradėjo plisti dabartinio tipo "simbolinis" Homo sapiens, ten kur jis pasirodydavo, greitai tapdavo vienintele žmonių rūšimi.
Hobitai - Homo floresiensis (arba jų protėviai) Floreso saloje gyveno mažiausiai milijoną metų.
Floreso saloje, kuri randasi Indonezijos salyne, prieš 6 metus buvo atrasta neįprasta, archaiška žmonių rūšis - Homo floresiensis. Šios rūšies individai neįprasti tuo, kad jie turėjo primityvių požymių, kurių galima tikėtis 1 - 2 milijonų metų senumo žmonėse, bet tikrai ne 40 - 13 tūkst. metų senumo, kai jau tame regione buvo dabartinio tipo Homo sapiens rūšies žmonės.
Šios rūšies (ar gal ankstesnių jų protėvių) akmeniniai įrankiai buvo surasti 880 tūkst. metų senumo kloduose. Tačiau, naujame "Nature" žurnalo numeryje išėjo straipsnis apie tai, kad Soa sedimentaciniame baseine (nuosėdinių uolienų kaupimosi baseine), nagrinėjamoje saloje - Soa _baseinas.jpg, surasti 1,02 milijono metų senumo akmeniniai įrankiai. Šių įrankių radimas turi didelę reikšmę ne tik aiškinantis žmonių atvykimo į nagrinėjamą regioną istoriją, bet ir ekologinių ir evoliucinių pokyčių saloje dinamiką.
Nagrinėjamo sedimentacinio baseino pagrindas susidarė augant Floreso salai vulkaninių išsiveržimų metu. Pats pagrindas sudarytas pagrinde iš andezitinių brekčijų, uolienų tipo būdingo vulkaninių salų lankų tektoninei aplinkai. Juos dengia gausus upinių nuogulų - aliuvinių nuosėdų bei po ugnikalnių išsiveržimų susiklosčiusių ignimbritų (uolienų kurios susidaro suakmenėjus karštų pelenų - piroklastų srautams) bei tufingo dumblo sluoksniai. Būtent pačiame pirmame, baseino pagrindą gaubiančiame tufingame dumblo sluoksnyje, surasti seniausi žmonių artefaktai. Šiame sluoksnyje nesurasta faunos liekanų, bet surasti 45 ganėtinai paprasti įrankiai. Jie dažniausiai atstovaujami morfologiškai nediferencijuotų užaštrintų atskalų, tačiau kai kada abipusiai aštriu - Floreso _salos _irankiai.jpg.
Vėliau autoriai atliko virš tufingojo dumblo esančių ignimbritų datavimus. Jie atliko gausių piroklastinių raginukių mineralų 40Ar/39Ar izotopinę datavimo analizę (40Ar yra radiogeninis izotopas, susidarantis skylant 40K, ir bėgant laikui kaupiasi kristale, taip keičiant santykį su neradiogeniniu 39Ar izotopu, tokiu būdu rodant duoto kristalo susidarymo laiką). Skirtingų kristalų analizė rodo sluoksniui esant 1,02 + - 0,02 milijonų metų amžiaus. Tai yra minimalus rastų liekanų amžius, nes analizuoti sluoksniai slūgso virš sluoksnių kuriuose rasti artefaktai.
Šio atradimo reikšmė, kaip ir minėta, yra didelė aiškinantis salos evoliucinę-ekologinę dinamiką, t. y. žinduolių taksonominius pokyčius bėgant laikui. Anksčiau buvo manoma, kad šioje saloje prieš 0,9 mln. metų gyvenęs ir ties ta data išmiręs nykštukinis straublinis - Stegodon sondaari bei milžiniškas sausuminis vėžlys Colossochelys sp. išmirė atvykus plėšriems Homo atstovams. Tačiau, artefaktai rodo, kad žmonės ir šie gyvūnai koegzistavo ne mažiau nei 120 tūkst. metų. Dabar šių dviejų stambių keturkojų išmirimas siejamas su ugnikalnio išsiveržimu prieš 900 tūkst. metų, kuris veikiausiai sukėlė lokalų arba regioninį išmirimo įvykį. Tačiau į salą vėliau atkeliavo kita gimininga irgi nykštukinė bet šiek tiek didesnė straublinių rūšis Stegodon florensis sp. bei milžiniškos ant medžių gyvenančios žiurkės o taip pat, be prieš tai jau gyvenusio komodo varano, ten atvyko dar viena varanų rūšis. Kitas gi biotinis turnoveris (išmirimų ir atsiradimų įvykis), atsitiko tarp 17 ir 11 tūkst. metų prieš dabartį, kai į šias salas atvyko žmonės - sapiensai ir gausus kanopiniai, bei išnyko endeminės rūšis Stegodon florensis sp. bei žmogus Homo floresiensis. Šie išmirimai yra koincidentiški su sapiensų (moderniųjų žmonių) atvykimu. Pokyčių dinamiką, galite pamatyti paveikslėlyje iš nagrinėjamo straipsnio - Faunos _evoliucija _Floreso _saloje.jpg. Matoma, kad vienintelė rūšis išgyvenusi visą žinomą salos egzistavimo laikotarpį - tai Komodo varanas. Tyrimas dar kartą parodo, kad ankstyvieji žmonės buvo ganėtinai "darnus" su aplinka ir jų atvykimas nesukeldavo ryškių vietinės faunos pokyčių, tuo tarpu mūsų rūšis yra labai agresyvi visiems kitiems gyvūnams (įskaitant ir kitus Homo genties žmones) ir faunos pasikeitimai bei rūšių nuskurdėjimas atvykstant mūsų protėviams yra taisyklė o ne išimtis.
Nauja žmonių (Homo sp.) rūšis Pietų Sibire?
Naujausiame "Nature" žurnalo numeryje išėjo labai įdomus straipsnis, kuriame pateikti Altajaus kalnuose (Pietų Sibire) rastų žmonių liekanų mtDNR tyrimai. Iki šiol gerai buvo žinoma tiktai sapiensų ir neandertaliečių DNR, tačiau nieko nežinoma apie kitų žmonių genetinę sudėtį. Taip atsitiko todėl, kad tam kad DNR išsisaugotu fosilijose turi būti labai palankios sąlygos (kuo šalčiau ir sausiau - tuo geriau). O daugumos žmonių evoliucijos arena buvo tropinės sritis, kuriose randamos labai nepalankios sąlygos DNR išsisaugojimui.
Autoriai mini, kad pirmieji žmonės išvyko iš Afrikos prieš apytiksliai prieš 1,9 mln. metų. Po šios bangos buvo ir kitos - pvz. Homo heidelbergensis prieš 500 - 300 tūkst. metų, kuri davė pradžia neandertaliečiams ir vėliau moderniųjų žmonių - Homo sapiens ekspansija iš Afrikos prieš 80 - 60 tūkst. metų. Vėlyvieji "Homo erectus" grupės žmonių rūšys galėjo išlikti Indonezijoje iki 100 tūkst. metų prieš dabartį ar net vėliau, bet kaip minėta ten sąlygos DNR išsisaugojimui yra nepalankios. Tačiau yra įrodymu, kad archajiškieji žmonės gyveno visai neseniai (prieš kokius 100 - 30 tūkst. metų) ir šiaurinėse platumose, bet jų fosilijos nėra gausios, dažnesni yra artefaktai.
Altajuje, Denisovo urve jau seniai yra vykdomi archeologiniai ir paleoantropologiniai kasinėjimai, kurie atseka šio urvo 125 tūkst. metų trukmės apgyvendinimo istoriją. Čia vieni po kitų seka archaiškųjų žmonių, neandertaličių ir galiausiai sapiensų įrankiai. Įdomu yra tai, kad šiame urve beveik nerandama pačių žmonių fosilijų išskyrus keletą dantų. Veikiausiai žmonės čia gyveno o laidojo savo giminaičius kažkur kitur.
Tačiau, 2008 metais buvo surasta mažojo piršto paskutinė falanga, kurios amžius siekia nuo 48 iki 30 tūkst. metų. Duomenys tikrai per maži, tam kad morfologiškai apybudinti kokiai ji rūšiai priklauso, bet pakankama mtDNR genotipo nuskaitymui. Tyrimo rezultatai rodo, buvus 85,3 kb ilgio mtDNR, tokio pat dydžio kaip ir pas sapiensus ir neandertaliečius. Denisoviečiai (archainiai Denisovo urvo gyventojai) yra du kartus tolimesni nuo sapiensų nei sapiensai nuo neandertaliečių (tiek pat neandertaliečiai nutolę nuo denisoviečių) - Seku _palyginimai _sapiens _neanderthalensis _denisovietis.jpg. Palyginus sapiensų, neandertaliečių ir denisoviečių mtDNR, nustatyta, kad neandertaliečiai ir sapiensai yra seserinės grupės, tuo tarpu denisoviečiai atsiskyrė nuo bendro protėvio kur kas anksčiau. Sapiensai su neandertaliečiai išsiskyrė prieš 500 tūkst. metų, tuo tarpu sapiensų+neandertaliečių ir denisoviečių bendras protėvis, pagal molekulinio laikrodžio skaičiavimus, turėjo gyventi apytiksliai prieš 1 mln. metų - Sapiensu _neandertalieciu _denisovieciu _filogenija.jpg.
Divergencijos data, rodanti , kad denisoviečiai divergavo nuo sapiensų ir neandertaliečių protėvių prieš 1 mln. metų, sako kad jie atvyko į Azija nepriklausomai nuo kitų archaiškų Homo erectus, pažangesnių Homo heidelbergensis ir šiuolaikinių Homo sapiens. Jų protėviai atėjo nepriklausomai iš Afrikos. Tyrimai rodo, kad Denisovo apylinkėse prieš 40 tūkst. metų vienu metu gyveno 3 skirtingos žmonių rūšys - sapiensai, neandertaliečiai ir denisoviečiai. Taip pat rusų archeologų tyrimai rodo, kad šioje vietovėje kultūriniai pokyčiai buvo gradualus, kai viena archaiškesnė kultūra pereidavo į pažangesnę, nepaisant to kad skirtingas kultūras buvo įvaldžiusios skirtingos žmonių rūšis. Taigi, veikiausiai tarp vėlyvojo akmens amžiaus žmonių rūšių galėjo būti ne tik tai priešiški santykiai. O visoje planetoje veikiausiai tuo metu gyveno mažiausiai 4 žmonių rūšis.
Nuorodos į G-mokslus apie žmonių evoliuciją bei senovinės DNR tyrimus:
Svarbiausias metų mokslo atradimas, pagal "Science" yra...
Ardipithecus ramidus - beveik pilnas hominido skeletas iš plioceno epochos
Senovinė DNR atskleidžia neolito revoliucijos Europoje paslaptis
mtDNR fosilijų analizė paaiškina baltųjų lokių atsiradimą bei Aliaskos karibų prigimtį
Žmogaus Holotipas
Nuorodos:
Krause Johannes, Qiaomei Fu, Jeffrey M. Good, Bence Viola, Michael V. Shunkov, Anatoli P. Derevianko & Svante Pääbo. The complete mitochondrial DNA genome of an unknown hominin from southern Siberia. Nature advance online publication 24 March 2010 - Straipsnis "Nature" žurnale apie naujos žmonių rūšies radimą Pietų Sibire bei jos mtDNR genomo nusekvenavimą ir analizę.
Марков Александр. Человек из Денисовой пещеры оказался не сапиенсом и не неандертальцем - Apžvalginis straipsnis elementy.ru tinklapyje apie Denisovo urvo žmonių evoliucinius santykius.
Brumm Adam, Gitte M. Jensen, Gert D. van den Bergh, Michael J. Morwood, Iwan Kurniawan, Fachroel Aziz & Michael Storey. Hominins on Flores, Indonesia, by one million years ago. Nature advance online publication 17 March 2010 | doi:10.1038/nature08844; Received 30 June 2009; Accepted 13 January 2010 - Straipsnis "Nature" žurnale apie milijono metų senumo Hobitų įrankius.
Tattersall Ian , Jeffrey H. Schwartz. Evolution of the Genus Homo. Annual Review of Earth and Planetary Sciences, Vol. 37: 47-66 (Volume publication date May 2009) - Straipsnis "Annual Review of Earth and Planetary Sciences" leidinyje apie žmonių (genties Homo) evoliuciją.
--
AS
Nuoroda į Smistsonijos žmonių evoliucijos tinklapį:
Smithsonian Human Origins Program
Homo genties evoliucija. Kas yra Homo, bei kiek buvo mūsų rūšių?
Pirmasis žmogui suteikė biologinį sistematinį vardą - Homo sapiens, žymusis švedų sistematikas Karlas Linejus, aštuoniolikto amžiaus viduryje. Tačiau, kitaip nei šimtams kitų gyvūnų, kuriuos jis aprašė pagal savo binarinę sistemą, jis nepateikė detalaus sistematinio aprašymo apibrėžiančios kuo žmogus skiriasi nuo visų kitų organizmų, apeliuodamas į skaitytoją nosce te ipsum (lot. žinok pats) (Tattersall et al., 2009).
Pradedant nuo XIX a. antrosios pusės, vis kaupiantis žinioms apie senovinius žmones, jų protėvius ir giminaičius, klausymas "kas yra žmogus?" tapo toli gražu netrivialus. Darvinas vieną kartą ir visiems laikams įrodė, kad žmogus yra gyvūnas ir žmogaus protėvių reikia ieškoti tarp žmogbeždžionių gyvenusių kainozojaus eroje. Visu pirma Linėjus priskyrė žmones ir kitas žmogbeždžiones į vieną gentį Homo, bet vėliau jos buvo suskirstytos į atskiras gentis. Ilgą laiką mūsų rūšis buvo monotipinė (t.y. gentyje esanti vienintelė), tačiau vėliau Vokietijoje buvo surastas neandertalietis Homo neanderthalensis, o prieš XIX a. pabaigą Javos saloje buvo surasta dar viena žmogaus rūšis - Homo erectus (statusis žmogus). XX a. pradžioje įvyko tikras taksonominių pavadinimų sprogimas, kai kiekviena šiek tiek kitokia žmonių fosilijų variacija buvo pavadinama atskira rūšimi. Pamatęs tokią taksonominę "netvarką", moderniosios evoliucinės sintezės tėvas Ernstas Mairas, šiam reikalui pasiūlė radikalų sprendimą: taip kaip žmogaus ekologinė niša yra labai plati, konkurencija neleistu vienu metu egzistuoti daugiau nei vienai rūšiai. Todėl jis manė, kad iš viso egzistavo tiktai 3 žmonių rūšys: archaiškieji Australopitekai, ankstyvieji Homo (Homo erectus ir pan.) bei Homo sapies (kartu su neandertaliečiu). Paleoantropologai greitai priėmė šią idėją ir kiekvienas sekantis naujos grupės išskyrimas buvo specialistų traktuojamas kaip devyniolikto amžiaus atgyvena (nesvarbu kaip tiksliai biologiškai buvo paremti aprašymai).
Laikas bėgo toliau ir žinomas hominidų paleontologinis metraštis pilnėjo ir jau ir kaip benorint, su tokia prokrustiška Mairo žmogaus evoliucijos schema jau nebegalima buvo apsieiti. Prie to ypač prisidėjo radiniai iš Afrikos. Anksčiau klaidingai buvo manyta, kad žmonių gimtinė yra Azija, bet Afrikoje surado ne tik gausesnes ir skirtingesnes rūšis bet taip pat ir primityvesnes. Pirmoji tokia archaiška rūšis, tačiau jau priskiriama prie mūsų genties buvo Homo habilis (žmogus sumanusis). Ši rūšis turėjo smegenų dydį ne ką didesnį nei bet kuri Australopithecus genties rūšis, tačiau jau naudojo akmeninius apdirbtus įrankius. Taigi, morfologinis apibrėžimas "kas yra žmogus?" praplatėjo ir buvo nuo to laiko pagrindę apibrėžiamas kultūriškai. Vėliau, liekanų iš laikotarpio kuriame gyveno Homo habilis, vis gausėjo ir jos buvo ganėtinai heterogeniškos, kas daugelio autorių nurodo, kad Kenijoje galėjo gyventi daugiau nei viena žmonių rūšis. Paskutinėje didesnėje žmonių evoliucijos apžvalgoje, kuria remiuosi dabar (Tattersall et al., 2009), laikomasi pozicijos kad šie ankstyvieji hominidai (Homo habilis ir Homo rudolfensis) turi būti išimti iš Homo genties, tam kad ji turėtu kažkokį apibrėžtą požymių rinkinį, kuris gali ją objektyviai išskirti iš kitų hominidų (pvz. Australopitekų ir kitų).
Primityviausi žmonės pagal autorius yra Homo erectus grados atstovai. Šie žmonės turėjo apie 900 cm^3 tūrio smegenys, kas būtu tarpe tarp dabartinių sapiensų bei neandertaliečių bei didžiųjų žmogbeždžionių. Bendrai šio žmogus kaukolė panašėjo į dabartinio žmogaus, bet buvo žemesnė ir pailgesnė su išsikišusiais antakiais. Šios grupės žmonės gyveno beveik du milijonus metu ir buvo paplitę po visą senąjį pasaulį (Afrika, Europa, Azija). Jų liekanos yra labai variabilios, todėl šiuo metu mokslininkai stipriai abejoja, kad tai buvo viena monolitiška bet labai kintama rūšis. Klasikiniai Homo erectus radiniai yra aptikti Javos saloje ir sudaro taip pat ganėtinai heterogenišką grupę, kur individų kaukolių tūriai varijuoja nuo 918 iki 1035 ml. Priklausomai nuo amžiaus, kaukolių formos taip pat skiriasi ganėtinai stipriai - Javos_Homo_erectus.jpg. Autoriai rašo, ar vadinti šiuos radinius skirtingomis rūšimis yra skonio reikalas, bet stipri diferenciacija yra akivaizdi.
Afrikietiški Homo erectus giminaičiai šiuo metu išskiriami į kitą Homo ergaster rūšį, kuri atsirado paleontologiniame metraštyje prieš 1,9 - 1,5 mln. metų prieš dabartį. Ši rūšis yra panaši į erektusus bet jų kaukolės buvo lengviau sudėtos. Kai kurios anksčiau priskirtos Homo habilis rūšiai liekanos dabar priskiriamos ergasteriams (pvz. "Turkanos berniukas"). Beje, paskutinė minėta žmogaus liekana yra ankstyviausias beveik pilnas šiuolaikinių hominidų skeletas. Autoriai mini, kad gentis Homo, su jai būdingomis savybėmis atsirado santykinai greitai, greitai reorganizuojantis kūno sandaros architektūrai, individams tampant gracingesniais ir laibakojiškesniems. Veikiausiai tai nulėmė fizinės aplinkos pokyčiai pleistoceno pradžioje, kai prasidėjo stiprus ledynmečių-tarpledynmečių ciklai, kurių metu keitėsi humidinio (drėgno ir šilto) ir aridinio (sauso ir šalto) klimato dominavimas. Autoriai taip pat mini, kad žmogaus morfofiziologinė ir sociobiologinė evoliucija neėjo koja kojon. Pirmieji įrankiai buvo naudojami jau prieš 2,5 milijonus metų, bet keičiantis fiziškai žmonėms, jau praėjus šimtams tūkstančių metų po H. ergaster atsiradimo įrankiai patobulėjo tiktai prieš 1,5 milijonų metų, tapę dvipusiai aštrus (ankstyvieji įrankiai buvo aštrinami iš vienos pusės).
Manoma, kad pirmieji žmonės palikę Afriką buvo Gruzijos žmonės (Homo georgicus), kurių liekanas surado urve Dmanisi vietovėje, ir jų amžius siekė 1,8 mln. metų. Gruzijos žmogus, buvo ganėtinai kresno sudėjimo ir turėjo ganėtinai mažas smegenys, kurių tūris buvo lygus 600 - 775 ml (daug mažesnis nei vienalaikių H. ergaster gyvenusių Afrikoje). Jų daromi įrankiai taip pat buvo labai primityvus ir panašus į tuos kuriuos darė primityviausi Homo habilis. Atskiri įrankių radiniai rodo, kad ankstyvieji žmonės paplito po Azija iki Javos salos jau veikiausiai prieš 1,9 - 1,8 mln. metų. Tuo tarpu Europoje, kaip galima spręsti iš įrodymų, ankstyvieji Homo genties atstovai atkeliavo apie prieš 1,4 mln. metų (seniausi Ispanijos raidiniai). Europoje surasta keliolika ganėtinai skirtingų radinių, kurie dažnai priskiriami atskiroms žmonių rūšims. Pvz. manoma, kad Europoje prieš 780 tūkst. metų gyvenęs Homo antecessor galėjo būti kaip Homo neanderthalensis taip ir mūsų - Homo sapiens protėviu.
Kaip mini autoriai, ankstyvieji žmonės, plisdami į naujas teritorijas diversifikavo į naujas rūšis ir kiekviename kitame regione galima buvo pamatyti kitokią rūšį. Toks evoliucijos pobūdis yra būdingas visiems žinduoliams, bet stipriai kontrastuoja su mūsų vienos genties, vienos rūšies kosmopolitiniu paplitimu dabartyje (tokia situacija labiau išimtis nei taisyklė žmonių evoliucijoje). Bet autoriai taip pat mini, kad jau prieš 600 tūkstančių metų (dar prieš Homo sapiens atsiradimą), atsirado pirmoji kosmopolitinė žmonių rūšis - Homo heidelbergensis. Nors ši rūšis ir buvo paplitusi labai plačiai senajame pasaulyje, ji nerodė tokio morfologinio variabilumo kaip ankstyvesni Homo radiniai, nes visuose regionuose buvo išlaikomi šiai rūšiai būdingi bruožai (gan didelis smegenų tūris siekęs 1120 - 1285 ml, masyvi apatinė veido dalis ir aukšti antakiai - H_heidelbergensis.jpg). Šita žmonių rūšis taip pat rodo pirmus dirbtinio būsto (namų) statybos požymius, darant juos iš akmenų, gyvūnų kaulų ir su laužu viduje. Taip pat heidelbergietis mokėjo gamintis pakankamai tobulas svaidomąsias ietis medžioklei. Tačiau, dėl paskutinių įrodymų autoriai dar abejoja, nes tie įrankiai galėjo priklausyti ir kitoms žmonių rūšims, kurios gyveno šalimais heidelbergiečių (pvz. vėlyvieji Homo erectus). Priešingai nei dabarties atveju, tuometinis plačiai paplitęs žmogus koegzistavo ir su kitomis žmonių rūšimis. Taigi biologinė žmonių įvairovė tuo metu buvo gan didelė, bet kultūrinė ganėtinai maža.
Paskutiniai ganėtinai paplitę nesenai egzistavę žmonės be mūsų yra neandertaliečiai (Homo neanderthalensis) - H_neanderthalensis.jpg. Tai masyvaus sudėjimo, endeminiai Europos ir Vakarinės Azijos žmonės. Jie žinomi nuo prieš 200 iki 30 tūkst. metų prieš dabartį. Autorių nuomone, tai kad Europoje vykusi neandertaliečių grupės evoliucija yra paprasta, ne daugiau kaip moderniosios evoliucinės sintezės sukelta iliuzija. Egzistavo formos, kurių amžius galėjo siekti net 530 tūkst. metų iš Sima de los Huesos, kurie panašėjo į neandertaliečius bet taip pat turėjo ir heidelbergiečio požymių (pvz. ganėtinai mažas smegenų tūris). Kitos liekanos kurios irgi turėjo kai kuriuos, bet ne visus, neandertaliečių požymius ir kurios yra 225 tūkst. metų amžiaus, surastos Vokietijoje Steinheim'e.
Manoma, kad Europoje vėlyvajame pleistocene Homo patyrė evoliucinę radiaciją. Kur H. neanderthalensis ir Sima hominidas buvo seserinės rūšis o Steinheim'o rūšis buvo seserinė šiom dviem. mtDNR analizės rodo, kad vidutiniškai dabartiniai H. sapiens tarpusavyje turi vidutiniškai po 8, žmogus (H. sapiens) ir šimpanzė po 55, o sapiensas ir neandertalietis po 26 skirtumus šioje genomo dalyje. Pagal apskaičiavimus, sapiensų ir neandertaliečių protėviai turėjo atsiskirti ganėtinai seniai, kažkur prieš 690 - 550 tūkst. metų. Taip pat, tyrimai rodo, kad neandertaličiai turėjo tokį patį didelį kintamumą kaip ir dabartiniai žmonės. Įrodymai sako, kad neandertaliečiai skyrėsi nuo dabartinių žmonių ir tuo, kad veikiausiai nenaudojo simbolinio bendravimo, arba jis buvo labai retas. Taigi, vadovėlines tiesas apie Homo sapiens neanderthalensis galite pamiršti, tai buvo atskira rūšis - Homo neanderthalensis, kuri priklausė atskirai endeminei Europos-Artimųjų Rytų žmonių evoliucinei radiacijai. Taip pat, kitaip nei manoma plačioje publikoje, neandertaliečiai retai gyvendavo periglacialinėse zonose (šalimais ledynų), jie labiau mėgo ne tokį vėsų ir švelnesnį Centrinės Europos klimatą, o į šiaurę ir į rytus traukdavo (plisdavo) tiktai tarpledynmečiais.
Ir pagaliau dabartiniai protingieji žmonės - Homo sapiens. Anksčiau (antroje XX a. pusėje) pagal E. Mairo tradiciją H. sapiens rūšiai buvo priskiriami visi Homo individai kurie turėjo smegenų dydį tokį patį kaip ir dabartiniai žmonės, nepriklausomai nuo kaukolės ir postkranialinio skeleto morfologijos. Tačiau, dabar pripažinta, kad tos ankstyvosios formos galėjo priklausyti kitoms žmonių rūšims (pvz. Homo heidelbergensis). Seniausi apytiksliai dabartiniai žmonės yra aptikti Etiopijoje 160 tūkst. metų senumo kloduose. Tačiau jie buvo šiek tiek skirtingi, lyginant su dabartinio tipo žmonėmis, todėl yra išskiriami į atskirą porūšį - Homo sapiens idaltu. Seniausi užtikrintai šiuolaikinių morfologiškai žmonių, radiniai aptikti Jebel Qafzeh vietovėje Izraelyje, 93 tūkst. metų kloduose. Kaip žinoma, šiek tiek vėliau Homo sapiens pradėjo invaziją į likusį pasaulį (prie 80 - 60 tūkst. metų).
Manoma, kad centrinį vaidmenį mūsų rūšies evoliucijoje vaidino simbolinio mąstymo atsiradimas. Jis leido sudalintį pasaulį į analizuojamus vienetus, taip efektyviau ji pažinant bei perduodant informaciją kitiems savo grupės individams. Autoriai mini, kad skirtingose žmonių rūšyse (ar gal būt giminingų rūšių grupėse - kladose) vėlyvajame pleistocene yra matomi smegenų didėjimo trendai. Kokios to priežastis, nevisai aišku. Tiktai mūsų rūšyje šis trendas buvo nuvainikuotas simbolizmo atsiradimo apytiksliai prieš 100 tūkst. metų. Manoma unikalios Homo sapiens anatominės savybės buvo prielaida (egzaptacija), atsirasti kognityvinėms funkcijoms atsakingoms už simbolinį mąstymą, kuris vėliau peraugo į kalbą.
Tuo metu, kai atsirado pirmieji Homo sapiens, planetoje vis dar gyveno kelios (o gal ir keliolika) žmonių rūšių: neandertaliečiai, vėlyvieji Homo erectus ir Hobitai - Homo floresiensis (veikiausiai dar ir kelios kitos). Kaip manoma, šios žmonių populiacijos išgyveno pirmuosius susitikimus su "nesimboliniu" Homo sapiens, bet po to kai sparčiai pradėjo plisti dabartinio tipo "simbolinis" Homo sapiens, ten kur jis pasirodydavo, greitai tapdavo vienintele žmonių rūšimi.
Hobitai - Homo floresiensis (arba jų protėviai) Floreso saloje gyveno mažiausiai milijoną metų.
Floreso saloje, kuri randasi Indonezijos salyne, prieš 6 metus buvo atrasta neįprasta, archaiška žmonių rūšis - Homo floresiensis. Šios rūšies individai neįprasti tuo, kad jie turėjo primityvių požymių, kurių galima tikėtis 1 - 2 milijonų metų senumo žmonėse, bet tikrai ne 40 - 13 tūkst. metų senumo, kai jau tame regione buvo dabartinio tipo Homo sapiens rūšies žmonės.
Šios rūšies (ar gal ankstesnių jų protėvių) akmeniniai įrankiai buvo surasti 880 tūkst. metų senumo kloduose. Tačiau, naujame "Nature" žurnalo numeryje išėjo straipsnis apie tai, kad Soa sedimentaciniame baseine (nuosėdinių uolienų kaupimosi baseine), nagrinėjamoje saloje - Soa _baseinas.jpg, surasti 1,02 milijono metų senumo akmeniniai įrankiai. Šių įrankių radimas turi didelę reikšmę ne tik aiškinantis žmonių atvykimo į nagrinėjamą regioną istoriją, bet ir ekologinių ir evoliucinių pokyčių saloje dinamiką.
Nagrinėjamo sedimentacinio baseino pagrindas susidarė augant Floreso salai vulkaninių išsiveržimų metu. Pats pagrindas sudarytas pagrinde iš andezitinių brekčijų, uolienų tipo būdingo vulkaninių salų lankų tektoninei aplinkai. Juos dengia gausus upinių nuogulų - aliuvinių nuosėdų bei po ugnikalnių išsiveržimų susiklosčiusių ignimbritų (uolienų kurios susidaro suakmenėjus karštų pelenų - piroklastų srautams) bei tufingo dumblo sluoksniai. Būtent pačiame pirmame, baseino pagrindą gaubiančiame tufingame dumblo sluoksnyje, surasti seniausi žmonių artefaktai. Šiame sluoksnyje nesurasta faunos liekanų, bet surasti 45 ganėtinai paprasti įrankiai. Jie dažniausiai atstovaujami morfologiškai nediferencijuotų užaštrintų atskalų, tačiau kai kada abipusiai aštriu - Floreso _salos _irankiai.jpg.
Vėliau autoriai atliko virš tufingojo dumblo esančių ignimbritų datavimus. Jie atliko gausių piroklastinių raginukių mineralų 40Ar/39Ar izotopinę datavimo analizę (40Ar yra radiogeninis izotopas, susidarantis skylant 40K, ir bėgant laikui kaupiasi kristale, taip keičiant santykį su neradiogeniniu 39Ar izotopu, tokiu būdu rodant duoto kristalo susidarymo laiką). Skirtingų kristalų analizė rodo sluoksniui esant 1,02 + - 0,02 milijonų metų amžiaus. Tai yra minimalus rastų liekanų amžius, nes analizuoti sluoksniai slūgso virš sluoksnių kuriuose rasti artefaktai.
Šio atradimo reikšmė, kaip ir minėta, yra didelė aiškinantis salos evoliucinę-ekologinę dinamiką, t. y. žinduolių taksonominius pokyčius bėgant laikui. Anksčiau buvo manoma, kad šioje saloje prieš 0,9 mln. metų gyvenęs ir ties ta data išmiręs nykštukinis straublinis - Stegodon sondaari bei milžiniškas sausuminis vėžlys Colossochelys sp. išmirė atvykus plėšriems Homo atstovams. Tačiau, artefaktai rodo, kad žmonės ir šie gyvūnai koegzistavo ne mažiau nei 120 tūkst. metų. Dabar šių dviejų stambių keturkojų išmirimas siejamas su ugnikalnio išsiveržimu prieš 900 tūkst. metų, kuris veikiausiai sukėlė lokalų arba regioninį išmirimo įvykį. Tačiau į salą vėliau atkeliavo kita gimininga irgi nykštukinė bet šiek tiek didesnė straublinių rūšis Stegodon florensis sp. bei milžiniškos ant medžių gyvenančios žiurkės o taip pat, be prieš tai jau gyvenusio komodo varano, ten atvyko dar viena varanų rūšis. Kitas gi biotinis turnoveris (išmirimų ir atsiradimų įvykis), atsitiko tarp 17 ir 11 tūkst. metų prieš dabartį, kai į šias salas atvyko žmonės - sapiensai ir gausus kanopiniai, bei išnyko endeminės rūšis Stegodon florensis sp. bei žmogus Homo floresiensis. Šie išmirimai yra koincidentiški su sapiensų (moderniųjų žmonių) atvykimu. Pokyčių dinamiką, galite pamatyti paveikslėlyje iš nagrinėjamo straipsnio - Faunos _evoliucija _Floreso _saloje.jpg. Matoma, kad vienintelė rūšis išgyvenusi visą žinomą salos egzistavimo laikotarpį - tai Komodo varanas. Tyrimas dar kartą parodo, kad ankstyvieji žmonės buvo ganėtinai "darnus" su aplinka ir jų atvykimas nesukeldavo ryškių vietinės faunos pokyčių, tuo tarpu mūsų rūšis yra labai agresyvi visiems kitiems gyvūnams (įskaitant ir kitus Homo genties žmones) ir faunos pasikeitimai bei rūšių nuskurdėjimas atvykstant mūsų protėviams yra taisyklė o ne išimtis.
Nauja žmonių (Homo sp.) rūšis Pietų Sibire?
Naujausiame "Nature" žurnalo numeryje išėjo labai įdomus straipsnis, kuriame pateikti Altajaus kalnuose (Pietų Sibire) rastų žmonių liekanų mtDNR tyrimai. Iki šiol gerai buvo žinoma tiktai sapiensų ir neandertaliečių DNR, tačiau nieko nežinoma apie kitų žmonių genetinę sudėtį. Taip atsitiko todėl, kad tam kad DNR išsisaugotu fosilijose turi būti labai palankios sąlygos (kuo šalčiau ir sausiau - tuo geriau). O daugumos žmonių evoliucijos arena buvo tropinės sritis, kuriose randamos labai nepalankios sąlygos DNR išsisaugojimui.
Autoriai mini, kad pirmieji žmonės išvyko iš Afrikos prieš apytiksliai prieš 1,9 mln. metų. Po šios bangos buvo ir kitos - pvz. Homo heidelbergensis prieš 500 - 300 tūkst. metų, kuri davė pradžia neandertaliečiams ir vėliau moderniųjų žmonių - Homo sapiens ekspansija iš Afrikos prieš 80 - 60 tūkst. metų. Vėlyvieji "Homo erectus" grupės žmonių rūšys galėjo išlikti Indonezijoje iki 100 tūkst. metų prieš dabartį ar net vėliau, bet kaip minėta ten sąlygos DNR išsisaugojimui yra nepalankios. Tačiau yra įrodymu, kad archajiškieji žmonės gyveno visai neseniai (prieš kokius 100 - 30 tūkst. metų) ir šiaurinėse platumose, bet jų fosilijos nėra gausios, dažnesni yra artefaktai.
Altajuje, Denisovo urve jau seniai yra vykdomi archeologiniai ir paleoantropologiniai kasinėjimai, kurie atseka šio urvo 125 tūkst. metų trukmės apgyvendinimo istoriją. Čia vieni po kitų seka archaiškųjų žmonių, neandertaličių ir galiausiai sapiensų įrankiai. Įdomu yra tai, kad šiame urve beveik nerandama pačių žmonių fosilijų išskyrus keletą dantų. Veikiausiai žmonės čia gyveno o laidojo savo giminaičius kažkur kitur.
Tačiau, 2008 metais buvo surasta mažojo piršto paskutinė falanga, kurios amžius siekia nuo 48 iki 30 tūkst. metų. Duomenys tikrai per maži, tam kad morfologiškai apybudinti kokiai ji rūšiai priklauso, bet pakankama mtDNR genotipo nuskaitymui. Tyrimo rezultatai rodo, buvus 85,3 kb ilgio mtDNR, tokio pat dydžio kaip ir pas sapiensus ir neandertaliečius. Denisoviečiai (archainiai Denisovo urvo gyventojai) yra du kartus tolimesni nuo sapiensų nei sapiensai nuo neandertaliečių (tiek pat neandertaliečiai nutolę nuo denisoviečių) - Seku _palyginimai _sapiens _neanderthalensis _denisovietis.jpg. Palyginus sapiensų, neandertaliečių ir denisoviečių mtDNR, nustatyta, kad neandertaliečiai ir sapiensai yra seserinės grupės, tuo tarpu denisoviečiai atsiskyrė nuo bendro protėvio kur kas anksčiau. Sapiensai su neandertaliečiai išsiskyrė prieš 500 tūkst. metų, tuo tarpu sapiensų+neandertaliečių ir denisoviečių bendras protėvis, pagal molekulinio laikrodžio skaičiavimus, turėjo gyventi apytiksliai prieš 1 mln. metų - Sapiensu _neandertalieciu _denisovieciu _filogenija.jpg.
Divergencijos data, rodanti , kad denisoviečiai divergavo nuo sapiensų ir neandertaliečių protėvių prieš 1 mln. metų, sako kad jie atvyko į Azija nepriklausomai nuo kitų archaiškų Homo erectus, pažangesnių Homo heidelbergensis ir šiuolaikinių Homo sapiens. Jų protėviai atėjo nepriklausomai iš Afrikos. Tyrimai rodo, kad Denisovo apylinkėse prieš 40 tūkst. metų vienu metu gyveno 3 skirtingos žmonių rūšys - sapiensai, neandertaliečiai ir denisoviečiai. Taip pat rusų archeologų tyrimai rodo, kad šioje vietovėje kultūriniai pokyčiai buvo gradualus, kai viena archaiškesnė kultūra pereidavo į pažangesnę, nepaisant to kad skirtingas kultūras buvo įvaldžiusios skirtingos žmonių rūšis. Taigi, veikiausiai tarp vėlyvojo akmens amžiaus žmonių rūšių galėjo būti ne tik tai priešiški santykiai. O visoje planetoje veikiausiai tuo metu gyveno mažiausiai 4 žmonių rūšis.
Nuorodos į G-mokslus apie žmonių evoliuciją bei senovinės DNR tyrimus:
Svarbiausias metų mokslo atradimas, pagal "Science" yra...
Ardipithecus ramidus - beveik pilnas hominido skeletas iš plioceno epochos
Senovinė DNR atskleidžia neolito revoliucijos Europoje paslaptis
mtDNR fosilijų analizė paaiškina baltųjų lokių atsiradimą bei Aliaskos karibų prigimtį
Žmogaus Holotipas
Nuorodos:
Krause Johannes, Qiaomei Fu, Jeffrey M. Good, Bence Viola, Michael V. Shunkov, Anatoli P. Derevianko & Svante Pääbo. The complete mitochondrial DNA genome of an unknown hominin from southern Siberia. Nature advance online publication 24 March 2010 - Straipsnis "Nature" žurnale apie naujos žmonių rūšies radimą Pietų Sibire bei jos mtDNR genomo nusekvenavimą ir analizę.
Марков Александр. Человек из Денисовой пещеры оказался не сапиенсом и не неандертальцем - Apžvalginis straipsnis elementy.ru tinklapyje apie Denisovo urvo žmonių evoliucinius santykius.
Brumm Adam, Gitte M. Jensen, Gert D. van den Bergh, Michael J. Morwood, Iwan Kurniawan, Fachroel Aziz & Michael Storey. Hominins on Flores, Indonesia, by one million years ago. Nature advance online publication 17 March 2010 | doi:10.1038/nature08844; Received 30 June 2009; Accepted 13 January 2010 - Straipsnis "Nature" žurnale apie milijono metų senumo Hobitų įrankius.
Tattersall Ian , Jeffrey H. Schwartz. Evolution of the Genus Homo. Annual Review of Earth and Planetary Sciences, Vol. 37: 47-66 (Volume publication date May 2009) - Straipsnis "Annual Review of Earth and Planetary Sciences" leidinyje apie žmonių (genties Homo) evoliuciją.
--
AS
Reply all
Reply to author
Forward
0 new messages