Šiek tiek (apie mėnesio tarpą) buvau ne prie g-mokslų. Taigi susikaupė kai kurie dalykai kuriuos reiktų pakomentuoti arba net paskatinti vystyti naujas temas.
Tęsiant žmogaus holotipo temą ir problemas susijusias su ja.
Formaliai holotipas reikalingas tam, kad galima būtų apibūdinti pasirinktą rūšį. Tam atlikti pasirenkamas dažniausiai tiktai vienas egzempliorius. Tai reikalinga tam, kad vėliau išvengti nevienareikšmiškumų, jeigu paaiškėtų, kad kai kurie pasirinktos naujos rūšies populiacijos individai priklauso skirtingoms rūšims (kitaip nebūtų aišku, kuris iš individų yra ta aprašytoji rūšis). Aprašant rūšį, aišku, naudojami ir kiti individai, bet jie nurodomi kaip "papildomi" paratipai.
Būtent todėl ir ieškoma "žmogiškiausio" žmogaus (jeigu taip galima sakyti). Kai kurie arogantiški mokslininkai paskelbė save kaip visos žmonijos atstovus (Linėjus ir Kopas savo laikais) bei kai kas siūlė genominiame lygyje priskirti Homo sapiens holotipo vardą Džeimsui Votsonui -
James Watson's Personal Genome Sequence.
Žmogaus atveju, tikriausiai būtinybės rasti "tikrąjį" holotipą tikrai nėra.Tai kad mes priklausome vienai rūšiai tai yra akivaizdus faktas (tenkinami visi biologinės rūšies kriterijai). Žmogus geriausiai ištirtas visų sudėtingų organizmų tarpe. Žmogaus sandarą ir jos atsiradimą nagrinėja plačiąja prasme fizinė antropologija + medicina, žmogaus elgesio nagrinėjimui plačiąja prasme skirti visi humanitariniai mokslai. Taigi medžiagos tikrai netrūksta.
Kalbant apie elektroninius holotipus, tai šiuo atveju atsiranda nomenklatūrinės problemos (zoologijos atvėju jos jau rodos išspręstos, botanikai vis dar prisilaiko popierinio holotipo aprašymo publikavimo būtinybės). Pirmą kartą gyvūno holotipas vien tiktai elektroniniame variante buvo išspausdintas
paleontologia electronica moksliniame žurnale.
Su Jurgio siūlytu projektu iškyla dar vienas klausymas - tai kad holotipas ne tik bus publikuojamas internete, bet kad jis pats bus skaitmeninė tikrojo egzemplioriaus rekonstrukcija.
Skaitmeninė rekonstrukcijos aprašant rūšis naudojamos tiktai išimtiniais atvejais. Pvz. kai jokių kitų būdų pamatyti tiriamą objektą nėra. Klasikinis tokio pobūdžio pavyzdys (aprašytas "Principles of Paleontology" knygoje) yra Neoproterozojaus eros neaiškios kilmės organizmas
Namalacanthus. Jo liekanos - tai sudėtingos geometrijos karbonatiniai 1 mm storio paviršiai išsidėstę trimatėje erdvėje. Uolienos paviršiuje šiaip matomi tiktai atskiri niekuo neišsiskyriantis brūkšniai. Tačiau panaudojus paramagnetinio rezonanso tomografijos technika galima "pamatyti" visą sudėtingą, primenančią egzotinę gėlę
gyvūno struktūrą. Tačiau, visos tos rekonstrukcijos naudojamos tiktai kaip papildoma medžiaga ir oficialiai Namalacanthus holotipas yra būtent tokie
uolienos paviršiuje esantis brūkšniai. Medžiaginiai holotipai reikalingi tam kad, jeigu pasikeistų mūsų žinios apie techninę šių rekonstrukcijų prigimtį ir paaiškėtų, kad jos yra neteisingos arba iškreiptos, mes vis tiek turėtumėme fizinius objekto egzistavimo įrodymus.
Todėl, vien padarius aukštos kokybės žmogaus anatomijos atlasą, žmogaus holotipo problema neišsispręs.
--
AS