Vartiklis nr.32 - trečiasis po atgimimo
Jonas Skendelis
Sveiki,
vasara persirita į paskutinį savo mėnesį ir, susikaupus tekstams, išnyra ir naujas, jau trečias po „atgimimo“ numeris. Ir jei ankstesniuose dviejuose jo numeriuose dėjau nuorodas į (tada) neveikiančius puslapius, tai dabar mano svetainės keliasi ir tos nuorodos „atgyja“ – o per nuorodas galima rasti nemažai papildomos (ir paaiškinančios) informacijos.
Pora naujų teksčiukų buvo paruošta jau parengus numerį, tad juos įtraukiu į šį palydimąjį tekstą (nenoriu vėl performatuoti numerio).
Viena iš numeryje gvildenamų temų yra „Ar kompiuteris kada nors įgis sąmonę?“ Greta jos siūlau paskaityti ir dėl sąmonės dirbtinėse smegenyse „Ar laboratorinės smegenys turės sąmonę?“ (http://www.spauda.lt/plato/animalk.htm#organoids_cons)
Taip pat šiame „Vartiklio“ numeryje daug vietos skirta Marso įsisavinimui ir persikėlimo į jį klausimams – tame tarpe ir problemoms. Tad ir čia siūlau papildymą:
Nėštumas ir kūdikiai kosmose...
Dažnėjant misijų į Marsą planams, kyla klausimų, kaip jas atlaikys žmogaus kūnas. Gali nutikti, kad jų metu būtų pastota ir net pagimdyti kūdikiai. Bet ką tai reiškia kosmose ir kas nutiks kūdikiui, gimusiam toli nuo Žemės? Apie tai skaitykite ir skirsnelyje „Seksas kosmose“ (http://www.nso.lt/life/backups.htm#sex).
Mes retai susimąstome apie riziką gimstant. Juk net 2/3 visų embrionų neišgyvena iki gimimo, o daugiausia jų prarandama per pirmąsias savaites po apvaisinimo – dažnai netgi iki moteriai sužinant, kad ji nėščia. Tai dažnai įvyksta, kai embrionas nesivysto tinkamai ar neįsitvirtina gimdos sienelėje.
Ir jei mikrogravitacijos sąlygomis pastoti gali būti sunkiau dėl fizinių sąlygų, tačiau tikėtina, kad ji netrukdytų nėštumui embrionui įsitvirtinus. Ir vaisius iki tol auga kažkokioje į nesvarumą panašioje aplinkoje – jis plūduriuoja gimdoje (panašiomis sąlygomis vandens talpyklose treniruojasi astronautai). Tačiau gimdyti ir prižiūrėti naujagimį būtų sunkiau ir komplikuočiau nei Žemėje, kur gravitacija padeda viskam. Juk kosmose nėra nieko, kas nejudėtų. Augimas nesvarume gali sutrikdyti laikysenos refleksus ir koordinaciją (ko reikia išmokstant pakelti galvą, šliaužioti, atsisėsti, ropoti ir … atsistoti) – o kaip kosmose, kur nėra krypčių „aukštyn“ ir „žemyn“.
Tačiau gravitacija – tik viena medalio pusė. Jau net neverta minėti radiacijos poveikio ir su juo susijusia DNR mutacijų rizika (ypač besivystančiam kūnui) – paskaitykite ir apie radiacijos poveikį smegenims (http://www.nso.lt/cosmos/animals.htm#brain) Be to kosminiai spinduliai linkę pataikyti į gimdos raumenis ir tuo paskatinti susitraukimus, o tuo pačiu ir paankstinti gimdymą (o kuo anksčiau pagimdoma, tuo didesnė rizika kūdikiui).
Taigi, ar kūdikis galėtų gimti kosmose?
Teoriškai, taip. Tačiau apsaugoti jį nuo visų pavojų – nepaprastai sunkus ir sudėtingas (neskaitant to, kad ir brangus) reikalas.
Taip pat kviečiu laisvai dalintis „Vartikliu“ su visais ir jį perpublikuoti, kur tik galite. Tai padės jam labiau išplisti. Draudžiama tik kitur naudoti jo turinį.
Pagarbiai,
jonas.skendelis[eta]gmail.com