Oh America, oh Vidas (in Lithuanian)
Andrius
Regards,
http://andriusblo.blogspot.com
Nelaimingoji Amerika
2008-08-04
Tautos, kaip ir žmonės, retkarčiais būna blogos nuotaikos ir būtent
šiuo metu JAV, paprastai garsėjanti kaip labiausiai savimi pasitikinti
valstybė pasaulyje, aiškai yra nusivylusios. Aštuoni iš dešimties
amerikiečių mano, kad jų šalis juda neteisinga kryptimi. Beveik nėra
abejonių, jog dėl tokių nuotaikų iš dalies yra kaltas ir dabartinis
prezidentas George'as Bushas. Ne veltui jo reitingai dabar žemesni
negu R. Nixono. Tačiau daugeliui vis dėlto labiau rūpi ne tiek nevykęs
prezidentas, kiek silpnėjanti tauta.
Vienas iš baimės ir nerimo šaltinių yra apgailėtina Amerikos
kapitalizmo padėtis. "Vašingtono konsensusas" bandė įteigti pasauliui,
kad atvira rinka ir valstybės kainų reguliavimo panaikinimas išspręs
visas problemas. Tačiau realiai vaizdas visai kitoks: būstų kainos
Amerikoje krinta greičiau negu Didžiosios depresijos metais, benzinas
brangesnis negu aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, bankai
žlunga, euras atrodo daug geriau negu doleris, ekonominė recesija ir
infliacija grasina ekonomikai, o vartotojų pasitikėjimas yra tarsi
oksimoronas.
Ir ne tik ekonomikos nuosmukis sukėlė šį nepasitenkinimą. Dauguma
amerikiečių jaučiasi taip, tarsi ekonomikos pakilimo nė nebūtų buvę.
Baracko Obamos kalbose turtingieji atrodo ne kaip sėkmingi
verslininkai, o kaip modernūs turtingi nusikaltėliai, Theodore'o
Roosevelto pasmerkti dar prieš šimtmetį, bet vis dar slepiantys
mokesčius ir prekiaujantys pigia darbo jėga. Globalizacija yra
atakuojama: laisva prekyba JAV mažiau populiari negu bet kurioje
kitoje išsivysčiusioje šalyje, valstybė, sukurta imigrantų, vis
didesne siena atsitveria nuo naujųjų atvykėlių. Žmonės murma apie
tautos formavimo pradžią namuose: dauguma stebisi, kodėl amerikiečių
vaikai skaito prasčiau negu lenkai ir skaičiuoja prasčiau nei
lietuviai.
Svetur Amerika praliejo daug kraujo, išleido daug pinigų, ir tai
akivaizdžiai buvo gana beprasmiška. Invaziją į Iraką dar būtų galima
bent iš dalies laikyti sėkminga, o Afganistanas vis dar lieka
neišspręsta problema. Amerikos pažadas būti laisvės švyturiu tamsiame
pasaulyje buvo pritemdytas žiniomis iš Gvantamo, Abu Ghraibo ir
Ženevos konvencijų nepaisymo per paniškus vienašališkus veiksmus
atsakant į rugsėjo 11-osios įvykius.
Dabar pasaulis atrodo net labai daugiapolis. Europiečiai daugiau
nebesijaudina dėl amerikiečių dominavimo ir įtakos. Prancūzai, regis,
suprato arabų pasaulį geriau negu neokonservatoriai. Rusija, arabai ir
kylančios galios Azijoje atvirai šaiposi iš "Vašingtono konsensuso".
Kinija ypač gąsdina Ameriką, ir tą baimę dar labiau gali padidinti
artėjančios olimpinių medalių dalybos. Amerikiečiai aktyviai
aptarinėja Kinijos iškilimą ir savo pačių su tuo susijusį nuosmukį.
Pastaruoju metu Vašingtone tapo itin populiaru skaičiuoti Kinijos
ekonomikos pasiekimus, raketas ir povandeninius laivus. Prieš kelrius
metus buvo tiesiog neįsivaizduojama, kad amerikietis galėtų skaityti
knygą pavadinumu "Pasaulis po Amerikos".
Žinoma, jau ne pirmas kartas, kai virš Amerikos regis tvenkiasi juodi
debesys. Štai šeštajame dešimtmetyje buvo aiškai juntama "Sputniko"
įvaryta panika dėl Sovietų Sąjungos iškilimo ir galios; aštuntajame
dešimtmetyje Ameriką krėtė Vatergate'o skandalas, Vietnamo karas ir
naftos krizė; o devintojo dešimtmečio pabaigoje atrodė, kad kylanti
Japonijos galia tuoj tuoj nustums JAV nuo pasaulio lyderių aukštumų.
Tačiau po kiekvieno tokio iššūkio Amerika sugebėdavo atsigauti. Taip,
kaip amerikietiškasis kapitalizmas leidžia kompanijoms greitai
bankrutuoti ir vėl susikurti, panšūs dėsniai galioja ir politikoje.
Štai Europoje politinai lyderiai iškyla pamažu ir tik perėję visą
partinio gyvenimo hierarchijos mėsmalę, o Amerikoje jie kartais,
regis, išdygsta tarsi iš niekur.
Vis dėlto valstybės, kaip ir žmonės, elgiasi pavojingai, kai yra
prastos nuotaikos. Jeigu Amerika neatskirs, ką ji turi pakeisti ir su
kuo susitaikyti, rizikuoja pakenkti ne tik savo sąjungininkams ir
prekybos partneriams, bet ir sau.
O sričių, kuriuose akivaizdžiai būtini pokyčiai, tikrai netrūksta. Tai
ir monetarinė politika, sukėlusi tikrą nekilnojamojo turto rinkos
burbulą, kuris neseniai sprogo su tikrai skaudžiomis pasekmėmis. Vis
didesnį nerimą kelia ir šalies švietimo bei sveikatos apsaugos sistemų
darbas. Didžiulė standartizacija ir menka atskaitomybė beveik
panaikino konkurenciją tarp švietimo įstaigų, todėl joms tampa vis
sunkiau konkuruoti pasaulinėje švietimo rinkoje. Reformuoti būtina ir
Amerikos sveikatos apsaugos sistemą, kuri nors yra viena brangiausių
pasaulyje, tačiau nesugeba užtikrinti tinkamų paslaugų tiekimo
daugybei šalies gyventojų.
Užsienio politikos problemų šalis taip pat turi nemažai, ir jos
plačiai aptarinėjamos visame pasaulyje.
Tačiau atrodo, kad dabar Amerika labiausiai susijaudinusi dėl
didėjančios Azijos šalių ekonominės ir politinės įtakos pasaulyje.
Tačiau vargu ar toks jaudulys tikrai yra pagrįstas ir ar mėginimas
apsaugoti šalies rinką didinant prekybos barjerus bei ribojant
užsienio investicijas gali būti teisinga išeitis. Ilgalaikėje
perspektyvoje tai veikiausiai atneštų daugiau žalos negu naudos.
Visiems kartkartėmis tenka išgyventi sunkius laikus. Kai kuriems
pavyksta pripažinti savo klaidas ir iš jų pasimokius iš sunkmečio
išeiti sustiprėjusiems. Tačiau kiti atsisako pažvelgti į save ir dėl
nesėkmių kaltina kitus, taip save stumdami į dar didesnę krizę.
Amerika jau ne kartą sugebėjo išgyventi sunkius laikus, nes pasirinko
pirmąjį kelią: pripažinti klaidas ir pasimokyti iš jų. Laikas parodys,
ar ir šį kartą Amerikai užteks išminties dar kartą pasielgti taip pat.
Pagal "The Economist" informaciją parengė Irma Baranauskaitė ir Lina
Valantiejūtė