O dar jei leistų iš bakalauro tiesiai į doktorantūrą peršokti, visai
būtų patogu.
Aukštojo mokslo diplomas dažniau yra gėris.
Aukštojo mokslo diplomą įsigijusieji dažnai turi pranašumą, ieškant
darbo bet kurioje srityje, juos lengviau priima. (Bet reikėtų visad
sekti ir numatyti teisinius aktus. Takrim Skandinavijos šalyse
aukštąjį išsilavinimą turintiesiems asmenims yra ypatingai sunku
surasti paprastą darbą, nes įmonei juos įdarbinti yra nuostolinga, o
nuostolinga dėl to, kad valstybė yra nustačiusi privalomai didesnius
atlyginimus turintiesiems a.i. (darktarams praktiškai neįmanoma
įsidarbinti kasininkais ar šlavėjais)). Aukštasis išsilavinimas,
matomai, nebūtinai reikalingas darbinantis į įmonę, bet būtinai
reikalingas norint užimti pareigas valstybinėse darbo vietose.
Universitetai vykdo r-strateginį universitetinių asmenybių paruošimą.
T.y. universitetai prisikviečia kiek įmanoma daugiau studentų į savo
studijų kryptis, studentai atsimoko ir įgauna išsilavinimą, tačiau tik
maža dalis iš jų ima dirbti pagal specialybę, nes yra tam tikra
universitetinių asmenybių paklausa, kurią universitetai užviršija
(patys stojantieji studentai to nesupranta, kadangi jie jaunesni ir
mažiau turi duomenų, patirties, be to veikiami senų stereotipų).
Universitetas priima tiek studentų, kiek vos sutalpina jo auditorijos
(tuomet susidaro problemos su pvz. literatūros, laboratorijų naudojimu
bei asmeninio dėmesio iš dėstytojų ar kuratorių stoka). Taip
universitetas gali daryti dėl to, kad bet kuris 1 studentas (nesvarbu,
kokie jo pažymiai) atneša pinigų krepšelį. Kai kurių specialybių
studentų dalies per pirmąjį kursą stengiamasi atsikratyti;
Universiteto mokslo pagrindą sudaro paskaitos (būna tiek šiuolaikiškų
programų, tiek pasenusių programų)! Laboratorinių, praktinių darbų
būna labai mažai, dar mažiau, jeigu tos praktikos reikalauja kažkokios
įrangos. Taigi, nereta specialybių, kurios nuskriaustos
nepilnavertišku studijų dalykų įsisavinimu!; Kuomet studentas baigia
bakalaurą, atsiduria konkurencijoje dėl vietos po saule su kitais tos
pačios krypties specialistais, ir 2/3 baigiusiųjų negauna vietos po
saule atitinkančios jų įgytas žinias ir sugebėjimus (skaičius
įvairioms specialybėms varijuoja (pvz. VU biologai, ekologai,
prof.O.Rukšėno (2006) teigimu, - 5/6-3/4)). Taip, mano nuomone, yra
dėl to, kad šalis nėra reikli bakalaurų (bei dėl kitų priežasčių).
Didelę dalį darbo vietų sudaro tikrai ne mokslinės (o paprasto
aptarnavimo, nemokslinio mechaninio darbo), ir reikia: arba nesieti
savo ateities su mokslu (rinktis prof.mokyklą, kolegiją arba jokią) ,
arba būti tikru, kad būsi vienas iš tų geresnių specialybės
išmanytojų. Dabargi, dauguma sustoja į universitetus, pusė iš jų
iškrenta arba palieka patys, o iš likusiųjų ir sėkmingai baigiančiųjų,
pusė ateities su specialybe nesusieja.
Manau, kad studijuoti Lietuvos universitete reikėtų tik gerai
susipažinus su visa situacija. Pravartu paimti GAP year, ypač
galutinai neišsiaiškinusiems savo pašaukimų, ir galutinai
nesusipažinusiems su studijų ir jose gautų žinių vėlesniu realizavimu
situacija.
Bendrai susipažinti su pvz. Vilniaus Universiteto struktūra, studijų
tvarka, galima čia - http://ausis.gf.vu.lt/pub/neurobio/STUDIJU%20IVADAS/
(Reikalingiausios šių metų profesijos (2009.01) -
http://manokarjera.cv.lt/Default4.aspx?ArticleID=951b5264-2db7-4509-8cff-33eddfcccda7
, http://www.veidas.lt/lt/leidinys.nrfull/49953a35adf9c )