As Esu Laiminga As Esu Labai Labai Laiminga
Sanny Olafeso
Aš maniau, kad kantrybės turiu gerokai mažiau. Nustebinau ir vis dar stebinu save šiuo klausimu. Tapus tėvais tikrai užklupo daug išbandymų: savęs, vienas kito, jau nekalbu apie visus pirmus kartus, kurie atėjo kartu su sūnumi. Stengiamės kurti mažus ritualus, skaityti pasakas, apskritai labai daug kalbamės ir įtraukiame Rapolą į visus kasdienius mažesnius ar didesnius dalykus.
Žmonės, kuriais pasitikiu, kurie užaugino, kurie rūpinasi, taip pat tie, kurie tau tampa svarbūs, net jei ir neturime kraujo ryšio. Tie, kurie tau rūpi ir lygiai taip pat tu rūpi jiems. Šeima man neapsiriboja ties keliais žmonėmis.
Kai įstojau mokytis kosmetikės specialybės, makiažo modulio dėstytoja mane pastebėjo ir pasiūlė dalyvauti čempionate, vakarinio makiažo rungtyje. Sutikau nieko nesitikėdama, jaučiausi įvertinta vien dėl pasiūlymo. Užėmiau 3 vietą ir tai buvo man turbūt tuo metu didžiausia motyvacija pradėti savimi tikėti. Taip ir pradėjau.
Ačiū už gražų žodį. Anksčiau, kai dar energingu tempu dalyvavau šokių gyvenime, net negalėjau pagalvoti apie kažkokį papildomą sportą. Vesdavau ne po vieną repeticiją įvairaus amžiaus vaikams, dažnai dar pati repetuodavau, kadangi šokau ne vieną šokį, o karantino metu prisidėjo ir įvairūs nuotoliniai mokymai su pasaulio čempionais. Fizinio krūvio visiškai pakakdavo, tačiau dabar, kai tempas kiek ramesnis, pajutau, kad esu užsisėdėjusi, todėl pradėjau lankyti jogą.
Labai dažnai tiesiog viską palengvina pokalbis, man labai svarbu jausti palaikymą ir kad esu ne viena, tačiau tikrai žinau, kad anksčiau labai daug įvairių emocijų ir išgyvenimų tiesiog iššokdavau.
Aš labai mėgstu gaminti, man apskritai patinka laukti svečių, labai laukiu, kada turėsime nuosavus, didesnius namus ir galėsime dažniau jų sulaukti. Man patinka eksperimentuoti virtuvėje ir labai džiaugiuosi, kai po to viską sutvarko Vaidis, kaip mes jį namuose vadiname. Manęs visai nevargina betvarkė ar išmėtytos kojinės, aišku, ribos yra, bet jeigu reikia rinktis susitvarkyti namus ar išeiti pasivaikščioti, renkuosi pastarąjį.
Oi, viskas visiškai pasikeitė po Rapolo gimimo, dabar jau abu esame vyturiai, bet anksčiau buvau absoliuti pelėda. Tuometinis darbo tempas kitaip ir neleido gyventi. Kadangi galiu palyginti ir, jeigu reikėtų rinktis, visgi rinkčiausi vyturio gyvenimą.
1990 m. Kovo 11-ąją atkurtas Lietuvos valstybingumas sudarė sąlygas Lietuvos gyventojams savarankiškai plėtoti savo valstybės ir visuomenės gyvenimą. Į užmarštį traukiantis sovietinės okupacijos laikų patirtims, kai išvykimas iš šalies buvo griežtai kontroliuojamas saugumo institucijų, vis daugiau Lietuvos gyventojų įvairiais tikslais ėmė išvykti į užsienį. Nors bendrame šiuolaikinės migracijos kontekste dominuoja taip vadinamieji ekonominiai emigrantai, nereiktų pamiršti ir išvykusių studijuoti, savanoriauti, įgyti patirties, pakeliauti ar meilės migrantų. Dalis išvykusiųjų po trumpesnio ar ilgesnio laiko sugrįžtą į tėvynę, kartu parnešdami ir gyvenimo užsienyje metu įgytas žinias, patirtis, įgūdžius, kontaktus ar tiesiog brandesnį požiūrį į Lietuvą.
Atsitiktinai susipažinau su lietuvėmis, gyvenančiomis didesniame mieste už maždaug 100 km. nuo mano gyvenamosios vietos. Patyriau nuostabią bendrystę su jomis, jutau, kad mus jungia lietuvybė, kad mes panašiai matom daugybę dalykų. Ne paskutinėje vietoje buvo ir išsilavinimas. Mano lietuvės bičiulės buvo odontologė, mokytoja ir vertėja. Nors prancūzai yra išsilavinę žmonės, bet mažo miestelio bendruomenėje neretai jautėsi interesų ribotumas arba kultūriškai nulemti skirtumai.
Minčių pasilikti kuo toliau, tuo buvo mažiau. Kažkiek ten dirbau, bet nenorėjau palikti dukrų svetimiems žmonėms. Prancūzai auklėms atiduoda 3 mėnesių kūdikius ir tai nieko nešokiruoja, o aš ir dvimetės dukters svetimiems palikti nenorėjau. Seneliai padėti tiek, kiek būtų reikėję, negalėjo ir nenorėjo. Į darbą būtų reikėję vykti labai toli. Taigi, nors rūpinimasis vaikais ir namais man nebuvo našta, jaučiau, kad vaikams paūgėjus norisi dirbti rimčiau. Be to, tapo akivaizdu, kad lavinti vaikus bus sudėtinga, nes gyvenom pernelyg atokioje vietoje ir dukras nuolat tekdavo vežioti tai į vieną, tai į kitą užsiėmimą. Be to, du vasaros atostogų mėnesius kasmet leisdavom Lietuvoje, savo sodybėlėj Dzūkijoj. Mačiau, kad dukros Lietuvoj labai laimingos, o ir man pačiai, kuo toliau, tuo sunkiau po atostogų būdavo išvykti atgal į Prancūziją. Su vyru nuolat apie tai kalbėdavom, ir natūraliai, ėmėm galvoti apie parvykimą gyventi atgal į Lietuvą.
Grįžom nebe į Vilnių, o į Kauną. Pirmiausiai parvykau aš su dukromis. Vyrui teko kažkiek laiko likti Prancūzijoje, nes užbaigti verslą nebuvo labai paprasta, užtruko ir ten įsigytų namų pardavimas.
Su dukromis apsigyvenom pas mano mamą, sutarėm, kad ji man talkins. Kauną pasirinkau, nes čia gavau darbą. Svarbu ir tai, kad priemiestyje gyvena mano mama su patėviu, čia daug giminių ir draugų. Čia augau ir lankiau mokyklą, mokiausi VDU.
Ryšių su grįžusiais nepalaikau. Daug laiko ir energijos atima darbas. Kai į Lietuvą atvyko vyras, teko nuomotis butą, o šiais metais įsigijom savo būstą, taigi, kraustėmės, kūrėmės. Be to, man labiau rūpi likusieji ten. Mano bičiulės neketina grįžti į Lietuvą. Matau, kaip jų vaikai tik labai menkai arba iš viso nekalba lietuviškai ir kad lietuvybė joms jau nėra svarbus dalykas. Grįžta trumpų atostogų ir tiek.
Tokių pasakymų išgirsti neteko. Didžioji dauguma mano aplinkos žmonių labai džiaugėsi. Tik du kartus išgirdau, kad čia neišgyvensiu, kad po kelių mėnesių vėl išvyksiu, kaip daug kam nutinka. Tačiau šie žmonės nebuvo mano artimiausios aplinkos asmenys ir jie tikriausiai nesuvokė, kad mano apsisprendimas tvirtas ir nepalaužiamas, kad esu nusprendus gyventi čia kad ir su maža alga ar labai kukliai ir kad materialiniai dalykai nenulems mano noro likti Lietuvoje.
Tą kapitalą panaudoju ne tiek daug, bet būna, kad tarp kolegų ar draugų bekalbant vis išsprūsta koks įspūdis, palyginimas ar ten įgytos patirties pasidalijimas. Tačiau tos patirties nei specialiai aukštinu, nei neigiu. Ji tiesiog yra, ir kiek natūraliai išplaukia, tiek. Esu nuoširdi savo krašto patriotė, nepritariu nuolatiniams menkintojams ar besimenkinantiems, neva, mes tokie ar anokie, o ten kažkas tokio. Mes esam šaunūs, išsilavinę, darbštūs. Manau, kad gera būti savimi. O Prancūzijoje mačiau ir daug gražių, ir visiškai nesektinų dalykų, turbūt kaip ir visur. Netgi manau, kad pernelyg dažnai ir per daug žvalgomės į kitus. Prancūzai tuo ir žavi, kad yra savimi ir tuo patenkinti, į kitus nesidairo. Šito reiktų ir mums pasimokyti.
Nė karto ir nė akimirkos nesigailėjau grįžus. Lietuvoje jaučiuosi puikiai, čia labiausiai esu savimi ir laiminga. Nors gal ir banaliai skamba, bet man rodos, tai labai svarbus klausimas, į kurį reikia sau atsakyti, ypač jei traukia grįžti, o stabdo geras gyvenimas, dideli pinigai: ar tikrai esu laimingas ten, kur esu? Man labai patinka Prancūzija, bet laiminga esu tik čia.
Galbūt dar pridėčiau apie būsenas: kai esi ten, o bandai kažkiek būti ir čia (kaip to spektaklio pavadinime). Stengiausi domėtis, gilintis, sekti, kas ten ir kaip vyksta, bet paimdavau skaityt Donelaitį, Martinaitį, Nyką-Niliūną ar ką kitą iš mėgiamų autorių ir tai mane grąžindavo į Lietuvą. Negalėjau atsikratyti jausmo, kad esu ne ten, kur turiu būti. Gal toks primityvus mano suvokimas, bet esu įsitvėrus į savo lietuvybę. Suvokiau, kad nenoriu ten senti, nenoriu tolti nuo savo draugų ir daugybę energijos skirti naujų pažinčių, bendraminčių, užsiėmimų ieškojimui. Pamačiau, kokia didelė vertybė turėti laiko išbandytų, artimų žmonių. Kokia prieinama kultūra, kaip kokybiškai ir pigiai gali lavinti vaikus, koks gėris dirbti savo kraštui. Visa tai mane nepaliaujamai traukė atgal ir sėkmingai partraukė. Kaip ir sakiau, neteko dėl to gailėtis, ir tegul nepasirodo, kad per rožinius akinius į Lietuvą žiūriu, ne. Visur yra visko, bet kaip anuomet apie tėvynę sakė Vaižgantas: vyžota, lopyta, bet mano.