Dievas, dievai..
Remigijus
http://groups.google.lt/group/senoji/browse_frm/thread/543e103ef3bf9562/#
rašė:
> Dievų skaičius religijoje, neturėtu būti ginčo objektas, kad
> Dievas vienas, tai tik mados klyksmas, paskutinių 2,5 t. metų.
Gal vėliau pavyks sukurpti kokį sklandesnį tekstelį šią tema. O
trumpai mano nuomonė šiuo klausimu tokia. Svarbiausia, manau,
žmogaus laikysena pasaulyje, į kurią orientuoja vienokia ar kitokia
teologija. Gal ne tiek svarbu, kiek ten tų dievavardžių
šmėkščioja, bet ar tie toks tariamai atskiras dievas yra
absoliutus, tokia prasme, ar jis ,,turi reikalą" su visu pasauliu,
kaip visuma. Tokia teologija skatina ir žmogaus absoliučią bei
laisvą stovėseną, nesaistomą daliniais dalykais. Tik tai gali
turėti ką nors bendra su religija. Mėginsiu paaiškinti klasikiniu
pavyzdžiu - lietuviška viduramžių ,,keturdeive", juk nei
Andojas, nei Perkūnas nėra dievai kurie ,,rūpinasi" kokiais
atskirais dalykais, todėl kiekvienas iš jų yra Dievas kaip toks, ar
juodu yra viena ir tas pats bent jau savo suderintu veikimu. Todėl
Gediminas ir gali sakyti ,,visi turime vieną Dievą". Panašiai
Žvarūna, kiek dabar galiu apie ją spręsti yra tam tikra ,,kosminė
sąmonė", t.y. irgi visuotinė, kažkuo panaši į didžiąsias
indiškas moteriškas dievybes, ar zoroastrų ,,spenta mainju", ar
net ,,šventąją dvasią". Apskritai, tam suskirstyme gal yra ir
savivalės nemažai, bet manau, vienas iš senosios tradicijos bruožų
yra vyraujanti poetinė išraiška ir negalvojimas, kad dieviškus
dalykus išmanome taip kaip apie bulves. Nors man ta ,,keturdeivė"
yra labai gražus dalykas, o nieko vertingiau ir neturime lietuviška,
todėl ją apeiti vargu ar pavyks. Anksčiau ar vėliau iškils
klausimas, kas mes tokie esame, jei religija kokia ji buvo prieš pat
krikštą, mūsų nedomina. :)
Kas kita dievukai kurie, tarkime, ,,rūpinasi bitėmis", ar
,,rūpinasi meilės reikalais". Tokius, ar jie gyventų tik
vaizduotėje, ar ne tik, drąsiai sau vadinu ,,fauna". Jie būtų
nei geresni, nei blogesni už kiškučius. Tačiau įklimpimas į
tokią ,,pasaulėžiūrą" jau mažai ką turi bendra su religija ar
filosofija. Juk tokia pasaulėžiūra irgi ,,rūpinasi bitėmis" ar
,,meilės reikalais". Net ateistinė laikysena man atrodo verta
didesnės pagarbos, kaip tam tikras savaip absoliutus požiūris. Galų
gale mes turime būti patys savotiški dievai ir ,,ant bičių" ir
,,ant žuvų", nebūtinai kaip valdovai (čia ne biblija!), bet kaip
sugebą su jais tinkamai elgtis.
Apskritai, manau, kad lietuviška teologija galėtų būti savotiška
,,infrastruktūra", savotiška ,,kalba", kuri savo išraiškomis
būtų tiek negresyvi žmogaus vidiniam apsisprendimui, kad galėtų
pasakyti esą iš vienos tradicijos ir pamaldus Dievui žmogus, ir
agnostikas, ir ,,bedievis budistas", ar šiaip geros valios žmogus
ar net ateistas.