,,Keturinė", kurioje savo vietą užima pasaulis ir žmonija (~
Šliogerio ,,Kosmopolis"), užuot Teliovelio, kurio buvimas Gedimino
ir vėlesniais laikais gana abejotinas, o rangas ne visai aiškus -
dievybės ar kultūrinio herojaus, ,,milžino"? Bet kokiu atveju,
jis greičiausiai atliko tam tikrą Perkūno pagalbininko vaidmenį,
tarsi jo ,,tęsinys" į pasaulį. Jeigu Teliovelis lieka
šešėlyje, tai Žvarūnai tuomet tenka prisiimti ir
pasaulietiškesnių dalykų išmintį bei žinojimą.
Dėl Andojo artimumo ,,vandeniui" ir ,,žemei" tai čia daugiausia Greimo
įžvalgos. Apie Perkūną daugmaž aišku. Bendram supratimui daug duoda
kas Diumezilio pasakyta apie Mitra-Varuna. Mano tik etimologinis
trigrašis dėl Andojo < Ant-do-jas < ant-duoti 'atiduoti, parduoti,
duoti viršaus'.
Visa kita - interpretacija (bet ne išradimas). Šliogerio schema su
savo žalia apačia ir mėlynu viršum čia lyg tyčia labai tinka. Dar
Hėrakleito ,,ugnis kaip visa ko mainas, lyg auksas prekėms".
Teliovelis vargu ar reiškė kokį sakralumą, šiaip toks herojus ar
milžinas. Žvarūna, atrdo, buvo labai svarbi Lietuvoje viduramžiais.
Sieja su žinojimu žvarus 'budrus, akylas'. Čia galėjo būti kaip Atėnė
Graikijoj, o ir šiaip ta moteriško dieviškumumo pajauta labai stipri
Lietuvoj, ten ir Laima, o vėliau Marija.
Visa dieviškumo išraiška: Andojas (~Dievas?), Perkūnas ir Žvarūna.
Nebent dar išskirtume ,,praamžišką" Andojo pusę. Įdomiausia, viskas
lieka vos ne iki mūsų dienų, sumišus su krikščionybe: Dievas,
Perkūnas, Laima (arba Marija).
Atskiras klausimas, ar Žvarūna integravo savyje kitų moteriškų
dievybių vaizdinius (kaip Laimos). Yra požymių, kad taip.