Kapai ir protėviai

[Remigijus]

Klausimas sykiu ir istorinis, ir ateitin nukreiptas. Lietuvos
metraštyje yra viena įdomi pasakojimo gija, kurią mini ir
G.Beresnevičius: po Pajautos ir Kukovaičio "sudievinimų"
Šventaragis įsteigia bendrą laidojimo vietą visiems
kunigaikščiams. Nors čia kalbama tik apie kunigaikščius, bet
nuoroda gana aiški - neturi būti "asmeninių" kapų. Tai sykiu
perspėja nuo perdėto protėvių garbinimo ir apskritai "istorijos".
Gal tai leistų suprasti, kodėl nėra išplėtoto lietuviško epo ir
tą abejingumą raštui?

Mes dabar be "istorijos" negalim gyventi. Kokio reikia tvirtumo bei
pasitikėjimo savimi, kad tiek žmogus, tiek bendruomenė vien
dabartyje matytų gyvenimo pagrindą?

Beje nemanau, kad "neistorinė" pasaulėžiūra apskritai abejinga
protėviams ir praeičiai. Gal kaip tik priešingai, tas jausmas bei
istorinės gelmės pojūtis turėtų būti labai stiprus, tačiau lyg
sutelktas į vieną tašką, neskaidomas laikotarpiais ir įvykiais
daugiau nei siekia įprasta žmogaus atmintis ar tėvų, senelių
pasakojimai. Vėlinės-ilgės neveltui iš karto pastebėta kaip
ryškiausia lietuviška šventė, gal tikrai pati svarbiausia metuose.

[Remigijus]

Vidurio Lietuvoje jau nuo VIIIa. įsigali grupinis laidojimas, kai
sudegintų kūnų liekanos išbarstomos viename lauke, žiū
M.Bertašius, Vidurio Lietuva VIII-XII a., 80-96. Tokia laidosena
radikaliausiai naikinama, pasak autoriaus, "mirusiojo individualybė
socialinu požiūriu ir nepabrėžiama kapo vieta". Tačiau ir rytų
Lietuvoje kiek vėliau ima nykti pilkapiai ir tikriausiai laidojimo
būdas panašėja į vidurio Lietuvos. Todėl galima teigti, jog
lietuviškas "klasikinis" laidojimas neišskiria atskiro kapo, o
pasakojimas apie Šventaragį šias žinias dar kartą patvirtina.

"Lavonai už mėšlą išmestinesni" (Hėrakleitas)