Senovės Graikija

[Agata Schweiss]

Manomakad kraštą Graikijos vardu (lotynų kalba Graecia) pagal vieną graikų gentį, gyvenusią Graikijos šiaurės vakaruose, pavadino romėnai; senovės Graikijos gyventojai savo kraštą nuo maždaug 7 a. pr. Kr. pradžios vadino Helade, o patys vadinosi helenais.

Šie slapukai yra būtini, kad veiktų svetainė, ir negali būti išjungti. Šie slapukai nesaugo jokių duomenų, pagal kuriuos būtų galima jus asmeniškai atpažinti, ir yra ištrinami išėjus iš svetainės.

Šie slapukai yra naudojami trečiųjų šalių, kad būtų galima pateikti reklamą, atitinkančią jūsų poreikius. Mes naudojame slapukus, kurie padeda rinkti informaciją apie jūsų veiksmus internete ir leidžia sužinoti, kuo jūs domitės, taigi galime pateikti tik Jus dominančią reklamą. Jeigu nesutinkate, kad jums rodytume reklamą, palikite šį langelį nepažymėtą.

Kretos gyventojai turėjo galingą laivyną, prekiavo su Egėjo jūros salomis, Egiptu, Kipru, Mažąja Azija, Mesopotamija, 18 a. pr. Kr. įsigalėjo visame Egėjo jūros baseine. Kretiečiai sukūrė savą rašto sistemą: vietoj hieroglifų pradėjo vartoti skiemeninį, arba linijinį, raštą (sąlygiškai vadinamas A raštu).

Tuo laikotarpiu Graikijoje įtakingiausia karine jėga tapo Atėnų antroji jūrų sąjunga, turinti apie 250 trijerų laivyną. Siekiantys viešpatauti sąjungoje Atėnai vėl ėmė vykdyti agresyvią politiką: sąjungininkų teritorijose steigė žemdirbių karines gyvenvietes kleruchijas (365 Same ir Seste), užkariavo naujų teritorijų (364 Atėnų strategas Timotėjas užėmė Pidną, Metonę, Potidają, Toronę), didino mokesčius sąjungos nariams; Atėnų įstatymai laikyti viršesniais nei sąjungininkų polių.

Pilypui II mirus (336) atgijo graikų nepriklausomybės siekiai: 335 sukilo Tėbai, sukilimui buvo rengiamasi ir Atėnuose. Tėbų sukilimą numalšinęs Pilypo II sūnus Aleksandras Makedonietis miestą nubaudė: Tėbai buvo sugriauti (išskyrus šventyklas ir poeto Pindaro namą), gyventojai išvaryti į vergiją; Atėnai privalėjo išduoti antimakedoniškosios grupuotės vadovus.

27 pr. Kr. Romai tapus imperija, visa Graikija į pietus nuo Tesalijos ir Egėjo jūros salos įgijo romėnų Achajos provincijos (lotyniškai provincia Achaia) statusą; valdytojas rezidavo Korinte. Atėnai, kuriems romėnai suteikė ribotą savivaldą ir laisvojo miesto statusą, buvo vienas didžiausių Romos imperijos kultūros ir mokslo centrų. 4 a. pradžioje Romos imperijoje esanti Graikija buvo padalyta į Rodopės, Makedonijos, Senojo Epyro, Naujojo Epyro, Achajos, Kretos ir Salų provincijas. Kaip ir visa Romos imperijos vakarinė Graikijos dalis labai nukentėjo nuo barbarų įsiveržimų (labiausiai 4 a. nuo gotų ir hunų). Nuo 395 Graikija buvo Rytų Romos imperijos branduolys (senovės Roma). Dar Bizantija, Graikija.

XIX a. gimusi modernioji archeologija aukštyn kojomis apvertė tuometines žinias apie senovės graikų meną. Archeologai ir keliautojai, apžiūrinėdami griuvėsius Graikijoje, aptiko polichromijos liekanų. Būsimasis Bavarijos karalius Liudvikas I, susidomėjęs naujais atradimais, 1816 m. surengė rekonstruotų skulptūrų iš Aiginos salos Atėnės šventyklos parodą. Skulptūrų kopijos buvo išlietos iš gipso ir nudažytos, remiantis polichromijos liekanomis. Ironiška tai, kad restauratorius buvo neoklasicizmo krypties skulptorius danas Bertelis Thorvaldsenas, savo darbuose vaizdavęs klasikinės baltos antikos grožį.

Ilgai priešintis ir ignoruoti tiesiog nebuvo įmanoma, nes įrodymai buvo akivaizdūs ir iškalbingi. Neoklasikinio meno atstovai bandė ir toliau abejoti polichromijos svarba, teigdami, kad tik kai kurios skulptūrų dalys buvo dažomos, pavyzdžiui, plaukai ir skraistės, o kūnas buvo paliekamas baltas. Archeologas ir meno istorikas Maxime Collignonas teigė, kad spalvos naudotos tik archajiniu laikotarpiu, o klasikiniu žymiojo skulptoriaus Feidijo laikotarpiu polichromijos buvo atsisakyta. Dauguma pritarė M. Collignonui, sutikdami su daliniu polichromijos egzistavimu graikų mene. Tokiam spalvų margumynui paaiškinti buvo pasitelkta vaizduotė, kai kurių mokslininkų nuomone, polichromija buvo reikalinga apsisaugoti nuo Viduržemio saulės akinamo spindesio, kuris vertė baltą marmuro akmenį taip ryškiai žibėti, kad spalvos buvo reikalingos tam spindesiui sumažinti. Bijota sunaikinti idealaus klasikinio graikų meno principą pripažįstant paprastą faktą: graikams buvo tiesiog gražu tokia polichromija.

XX a. baltos Graikijos mitas pasiekė kulminaciją, jis pasitelktas totalitarinių režimų ideologijoms kurti. Fašistinėje Italijoje Mussolini įsakė skulptoriams pagaminti šešiasdešimt sportininkų skulptūrų, vaizduojančių visas sporto šakas. Senovės graikų pavyzdžiu pagamintos iš Kararos marmuro, naudoto senovės romėnų, o vėliau, Renesanso laikotarpiu, Mikelandželo, skulptūros vaizdavo idealaus kūno koncepciją. Daugiau nei penkių metrų skulptūros 1932 m. buvo pastatytos marmuro stadione, Stadio dei Marmi, skirtame jaunuolių kasdienėms treniruotėms.

Ryšys tarp antikos ir totalitarinių režimų buvo daug tvirtesnis, jis neapsiribojo vien marmuro skulptūromis, apie jį būtų galima prirašyti dar ne vieną puslapį. Mūsų tikslas buvo parodyti, kaip moderniuoju laikotarpiu įsitvirtino baltos senovės Graikijos mitas. Polichromija buvo nustumta į šalį, bandant paneigti akivaizdžius jos pėdsakus. Buvo daug paprasčiau įsivaizduoti senovės Graikiją idealiai baltą pagal moderniojo pasaulio grožio suvokimą. Po Antrojo pasaulinio karo ši iliuzija pamažu sklaidėsi, tačiau didžioji dalis turistų dar ir šiandien tiki baltos Graikijos mitu.

Tačiau nepaisant atsilikimo nuo kitų šalių, kurios santuokų lygybę priėmė daug metų anksčiau, tos pačios lyties asmenų santykiai nuo pat pradžių buvo įprasta ir dokumentais patvirtinta Graikijos kultūrinio gyvenimo dalis.

Dar VIII a. pr. m. e. senovės įstatymų leidėjas Filolajus iš Korinto, kuris pats turėjo meilužį vyrą, sukūrė įstatymus, kuriais palaikė tos pačios lyties vyrų sąjungas. VII a. pr. m. e. Senovės Graikijoje egzistavo mažiausiai penkios skirtingos tos pačios lyties asmenų santykių atmainos.

IV a. pr. m. e. Tėbų šventasis būrys buvo elitinis karinis dalinys, kurį sudarė 300 vyrų meilužių, drąsiai nutraukusių spartiečių dominavimą. O praėjus tūkstantmečiams po to, kai tokie rašytojai ir filosofai kaip Platonas buvo užsiėmę tos pačios lyties meilės apmąstymais, daugybė muziejuose eksponuojamų indų ir statulų iliustruoja homoseksualumo aspektus Senovės Graikijoje.

1951 m. Graikija tapo viena pirmųjų Europos valstybių, dekriminalizavusių tos pačios lyties asmenų santykius (Jungtinė Karalystė laukė iki 1967 m.; nors abiejose šalyse lesbietės nebuvo nei minimos, nei pripažįstamos). 2015 m. Graikija įteisino tos pačios lyties asmenų civilines sąjungas, o 2021 m. Nicholas Yatromanolakis tapo pirmuoju šalyje atvirai homoseksualiu asmeniu, ėjusiu vyriausybės ministro pareigas.

Paroda siekiama parodyti, kad senovės graikų technologijos buvo stulbinančiai panašios į mūsų šiuolaikinių technologijų pradžią. Mechanikos inžinierius K. Kotsanas savo gyvenimą paskyrė technologijų tyrinėjimui. Savo lėšomis jis įkūrė Senovės Graikijos technikos muziejų ir pats sukonstravo eksponatus, ilgai ir intensyviai studijavęs senovės graikų, lotynų ir arabų literatūrą, vazų tapybą ir net mažiausius aktualius archeologinius radinius. Visi muziejai pritraukia daug vietos ir užsienio lankytojų.

Paroda aktuali ne tik inžinieriams, mat senovės atradimai ir toliau daro įtaką ir gerina žmonijos gyvenimo kokybę. Viso per parodos rodymo laikotarpį interaktyviuose eksponatuose bus naudojama 10 kilogramų smėlio ir 40 litrų vandens. Praktiniai eksperimentai pritaikyti įvairiai auditorija, įskaitant moksleivius nuo 5 kl.

Dalyko anotacija lietuvių kalbaKurso metu apžvelgiama Senovės istorija, pradedant pirmųjų valstybių susidarymu Artimuosiuose Rytuose ir baigiant Romos imperijos žlugimu. Kurso pradžioje aptariami Senovės istorijos tyrinėjimo metodai, jų galimybės ir problemos. Toliau chronologine tvarka kalbama apie Senovės Egipto, Mesopotamijos, Archajinės ir klasikinės Graikijos, Helenizmo epochos, Romos respublikos ir imperijos politinį, socialinį ir kultūrinį vystimąsi. Kurso metu studentai susipažįsta su įvairiais materialiais ir rašytiniais šaltiniais bei jų tyrinėjimo problematika.

The course is an introduction to Ancient history, starting from the formation of the first states in the Ancient Near East and finishing with the collapse of the Roman Empire. At the beginning the methods, possibilities and problems of the study of Ancient history are discussed. Attention is then paid to political, social and cultural development of Ancient Egypt, Mesopotamia, Archaic and Classical Greece, Hellenistic period, Roman republic and empire. During the course students get familiar with different material and written sources and problems of their interpretation.

1. Įvardinti pagrindinius senovės istorijos šaltinius bei jų interpretavimo problemas.

2. Apibūdinti svarbiausius Senovės Egipto kultūros bruožus bei istorinę ir politinę raidą.

3. Įvardinti pagrindinius Senovės Egipto istorijos šaltinius bei jų problematiką.

4. Įvardinti pagrindinius Mesopotamijos istorijos šaltinius bei jų problematiką.

5. Apibūdinti svarbiausius Senovės Graikijos kultūros bruožus bei istorinę ir politinę raidą.

6. Įvardinti pagrindinius Senovės Graikijos istorikus, istoriografijos šaltinius ir jų specifiką.

7. Apibūdinti svarbiausius Senovės Romos kultūros bruožus bei istorinę ir politinę raidą.

8. Įvardinti pagrindinius Senovės Romos istorikus, istoriografijos šaltinius ir jų specifiką

3a8082e126