Pasiure Filmas

0 views

Skip to first unread message

Anais Wachowski

unread,

Aug 5, 2024, 10:48:11 AM8/5/24

to marnyavogttinc

Taipjis atsidūrė Nakano žvalgybos mokykloje, garsioje netradicinių kovos strategijų profesionalų kalvėje. Jos pagrindinė filosofija buvo išgyventi bet kokia kaina ir toliau vykdyti misiją. Galiausiai 1944-ųjų gruodį Hirą nusiuntė į Lubango salą Filipinuose, kur jis turėjo organizuoti partizaninį pasipriešinimą JAV pajėgoms.

Pasipriešinimo ilgam neprireikė. Po mažiau nei metų Japonija kapituliavo kartu su kitais Vokietijos sąjungininkais. Tačiau Hiras ir dar trys jam pavaldūs kareiviai apie tai nieko nežinojo. Likę be patikimo ryšio su išoriniu pasauliu, jie tęsė misiją Filipinuose. Istoriniai įvykiai pagaliau pasivijo Onodą 1974 metais. Ginklus jis sudėjo tik tada.

Pasirėmęs Hiro Onodos atveju, režisierius studijuoja karo specifiką, užsidėjęs antropologinius akinius, ir greitai atskleidžia, kad karas nesusiveda vien į labiau ar mažiau žiaurias kovos su priešu priemones. Pirmiausia jis čia apibrėžiamas kaip savotiška pauzė, pertrūkio būsena, gyvenimo būdas, nesuderinamas su jokiomis taikios kasdienybės praktikomis.

Ypač iškalbingas faktas, kad saloje užsilikę kareiviai negali sau leisti turėti nuolatinio būsto. Partizaninio pasipriešinimo efektyvumo sumetimais nuolat keisdami stovyklaviečių vietą, jie priversti didžiąją metų dalį gyventi po atviru dangumi. O sprendimai sukonstruoti laikiną pašiūrę priimami tik užėjus ilgas savaites trunkančiai liūčiai, t. y. atsiradus sąlygoms, kuriomis karo veiksmai tampa neįmanomi iš esmės.

Atsisakęs priimti tiesą apie karo pabaigą, Onoda ne tik apribojo savo pasaulio horizontą Lubango salos perimetru. Jis sąmoningai sustabdė bet kokią istorijos tėkmę, tarsi užkonservuodamas save amžinuose 1945-uosiuose. Čia niekada nebuvo karo pabaigos, todėl visi sutinkami žmonės automatiškai tampa priešais. Čia nebuvo Japonijoje įsikūrusių JAV bazių, todėl neįmanoma suprasti, kodėl radijas staiga pradeda transliuoti beisbolo varžybas. O kai vakarietiškais drabužiais niekada nevilkėjęs Onodos tėvas staiga nusižengia savo principams, tai išprovokuoja tik paranojišką disonansą.

Vienas aspektų, dėl kurių tris valandas trunkantis filmas nė minutės neprailgsta, yra įspūdingas dėmesingumas detalėms, demonstruojamas vaizduojant herojų kasdienybę. Viskas čia daroma lengva ranka, džiaugiantis pro karo konflikto plyšius prasiskverbiančio gyvenimo spinduliais ir visur atrandant progą pajuokauti.

Užsispyrimas, su kuriuo Filipinuose savanoriškai užsibarikadavę kareiviai imasi visko, kad tik pateisintų savo ekstremalias gyvenimo sąlygas, neretai kelia šypseną. Konspiracinės teorijos, kuriamos siekiant integruoti naujojo pasaulio ženklus į savo iškreiptą viziją, su laiku tampa vis groteskiškesnės ir labiau neįtikėtinos. Kai vienoje scenoje herojai klausosi, kaip žmonės nusileidžia Mėnulyje, supranti, kad jiems savotišku Mėnuliu tapo visa likusi žmonijos dalis.