Metraščio lapelis Nr. 1 : lopų kilmė ir pasaulėvaizdis

[Bizuza]

Naudodamasi Karališkosios Metraštininkės titulu, noriu jums, mieli
skaitytojai, atverti naujus klodus pamąstymui ir suprantu, kad
vienintelis kelias tai padaryti – atrakinti devynias spynas ir
ištraukti apdulkėjusius metraščius, apie kurių buvimą neįtaria nei
STT,nei Putinas, nei galų gale patsai Kindziulis. Mano gerb. kolega
Karališkasis rūmų Juokdarys jums gana išsamiai atskleidė lopų bruožus,
jų gyvenimo būdą bei gi kitus svarbius aspektus, na o aš jaučiu
pareigą atskleisti keletą svarbių lopo, kaip įstabaus reiškinio ant
šio svieto, atsiradimo ir raidos faktų. Kaip jau žinote iš Karališkojo
Juokdario raštų, mūsų nagrinėjamas reiškinys nepaklūsta jokiems
dėsniams, todėl mėginimas nupasakoti lopo būtį yra labai sudėtingas ir
reikalaujantis pastangų tad į pagalbą turime pasitelkti tokius
žemiškus dalykus kaip žmonių kalba, inrernetas, raštas ir pan. Bet kol
kito būdo nesugalvojome, pamėginsime bent taip per žingsnelį
priartinti jus prie įstabaus ir nepaliečiamo lopų pasaulio. Tad, namų
šeimininkės, traktoristai, santechnikai ir kiti žemės ūkio padargai,
sukluskite, nes mano lūpomis kalba tiesa. Kaip amžinosios plunksnos
skrebentoja ir seniausių liudijimų sergėtoja, nutariau pasidalinti su
jumis lopų atsiradimo istorija. Tik turiu įspėti, kad atskleisdama šią
tiesą suteikiu jums labai didelę garbę, nes nė viena gyva būtybė,
apart manęs, dar nėra prie šių duomenų prisilietusi, tad prašau prieš
skaitant nusiplauti rankas ir įsidėmėti, kad tai yra pati tikriausia,
tvirčiausia, viena vienintelė tiesa. O jei jūsų veidą perkreipė
niekinga dvejonės išraiška, tuojau pat liaukitės skaitęs ir geriau
suplaukite indus. Ir jeigu net pavedžiojęs šunį, išviręs vakarienę ir
pažiūrėjęs savo serijalą, vis dar esate pilnas dvejonės, žinokit –
jūsų siela tamsi ir jums beveik nebėra išeities iš šitos peklos,
vadinamos gyvenimu. Na, nebent visa savo apkerpėjusia širdimi
panorėsite atsiversti į lopus ir kentėti sielos valymo darbus. Bet
apie tai jums išsamiau gali papasakoti mūsų gerbiamas patsai Jo
Didenybė lopų Tėvas ir Išganytojas Mtr‘as, nes jis yra atsakingas už
medicininius šio proceso klausimus ir pats savo raumenimis pasirūpins
šviesesne jūsų ateitimi. Bet jei jūs suklusote ir jūsų puodynėlėje
kažkas (kad ir kas tai bebūtų) sukirbėjo, tuomet atidžiai klausykitės.
Daug didžių ir galvotų dėdžių jums be perstojo kvaršino galvą pasaulio
atsiradimo teorijomis ir išvedžiojimais, tų išvedžiojimų papildymais
ir naujomis hipotezėmis, tačiau mūsų žiniomis tai yra tik trapios
aksiomos, kuriomis patikėta iš nežinojimo arba dėl gerų
įrodinėjančiojo oratoriškų sugebėjimų. Visos tos pasakaitės apie
pasaulio atsiradimą, didįjį sprogimą ar tvėrimo darbus, visi
spėliojimai, kas buvo pirmiau: žodis ar šviesa, kiaušinis ar višta, ir
kas pirmesnis atitiesė nugarą iki homo erectus, beždžionė ar sliekas,
ar begemotas gudrusis, visi mėginimai išmatuoti visatos begalybę,
galaktikų judėjimo kryptį tėra tik pasakaitės vaikams prieš miegą.
Mano šaltiniai, po devyniomis galybėmis spynų saugomi, atskleidžia
įstabiąją tiesą: niekas iš niekur neatsirado, niekas nieko nesukūrė,
nes mūsų visata – didžiuuulė skylė. O kur yra skylė ten yra ir lopas.
Nes kas yra skylė be lopo? Kol nėra lopo, tol nėra ir skylės, nes tik
jo buvimas įprasmina skylę. Skylė – tuštuma, ir ne kas kitas, o lopas
ją tobulai užpildo, tad apie jo paskirtį dvejonių nekyla, o jei kyla
tai pasitarkite su savimi ir įsiklausykite į medicininių įrankių Jo
Didenybės Mtr rankose skambesį. Taigi, kadangi skylė yra begalinė, tad
ir Didysis Lopas yra lygiai toks pat begalinis ir mūsų menkais
proteliais neaprėpiamas. Ir bet kas, kas gyvas, kas kruta ar riogso
sustingęs, kas kalba, kas šviečia, kas daržus ravi ar vairuoja mašiną,
visa, kas skraido, ropoja, visa visa yra to lopo dalis, jo dygsniai,
jo siūlės. Iš lopo kilęs, išsivystęs esi ir tu, ir tavo kaimynas
Nikodemas, ir Mikė, ir Pūkuotukas, ir Hitleris Adolfukas beigi jo
močiutė. Ir visa visa laikos ne ant kokių tai dramblių ar krokodilų, o
būtent ant Lopų Lopo. Iš dulkės į dulkę, iš lopo į lopą. Ir tai
liudija visi senieji metraščiai, akylai mano saugomi. Tatai kaip
vienas iš seniausių pergamentų, ištrauka iš Abandalamgalo Urdachmalo
iš Džibučio laiško savo uošvenei Ichnatepšustai:
"[..] Jo tetos sūnus Anandadaramas stebėjo palaimoje skendintį
Budhramdamandanadą . Kai Budhramdamandanadas pasinėrė į lopiškąją
savo būtį jis pravirko. Tada Budhramdamandanadas pasikvietė
Anandadaramą arčiau. ??? Anandadaramai! Aš mačiau mūsų pasaulio
vaizdą, kuris yra ne kas kitas kaip begalinis lopas. Tu gimei tam,
kad patirtum palaimą , patirtum Lopiškosios Esaties buvimą. Nukreipk
lopiškus iš Didžiojo Lopo duotus pojūčius teisinga linkme, tada
galėsi patirti kaip tave užpildo lopiškoji prigimtis ir tuo dalytis
su kitais, iš Didžiojo Lopo įsčių atėjusiais.[...]"
Toliau sekant šį nenuginčijamą dokumentą randame sanskrito kalba
parašytą giesmę Didžiajam Lopui pašlovinti, bet kadangi sanskrito
skaityt nemoku, galiu tik iš raidžių išsidėstymo spręsti, jog giedama
maždaug: „lopas aš, lopas tu, šokime ratu“, kas yra aliuzija į
ritualus pagonių, kurie kaip žinia buvo gryn gryn kiauri lopeliai. Ir
tokių akis badančių tiesų yra pilna metraščių skrynia, bet norėdama
įtikinti jūsų nepatikliuosius protus galiu paliudyti, jog mūsų
Karališkieji Rūmai šios tiesios patvirtinimui pajungė visas savo
fizines ir protines pajėgas ir, nebūkime kuklūs, galima sakyti
paaukojo savo gyvenimus. Karališkasis etnokosmologijos centras dirbo
dieną naktį begales lopiškųjų metų (žr. Lopiškąjį kalendorių), kurie
yra skaičiuojami nuo mūsų protėvio Budhramdamandanado apturėto
nušvitimo. O dirbome išsijuosę: vyriausiasis etnokosmologijos centro
profesorius ir tyrimų vadovas Karališkasis Juokdarys iš tuščių alaus
bonkių nulipdė Teleskoų Teleskopą, į darbą buvo pajungti visi
karalystės gyventojai, neišskiriant ir Jo Didenybės Mtr‘o, kuris
pasiraitojęs savo karališkosios mantijos rankoves braižė brėžinius.
Mūsų aštreiji protai buvo pajungti vienu tikslu, kad galų gale gautume
rezultatą. Stebėdami dangaus kūnus, matuodami atsumą nuo savo nosies
iki kojų pirštų ir visaip kitaip mėgindami įbrukti pasaulio reiškinius
į formules, vieną išganingą dieną supratome: čia nėra jokių dėsnių,
jokios matematikos ir logikos. Mūsų protai nušvito visomis
vaivorykštės spalvomis, nes pamatėme savo lopiškumą visame gražume –
juk koks turi būti lopas, kad tiek metų tyrinėtum tai , kas yra
akivaizdu. Lopiškoji Esatis yra neišsemiama ir begalinė, ji yra mūsų
šaknys ir mūsų ateitis, mūsų viltys ir baimė, gėda ir džiaugsmas. Ir
tik priimdami ją visa širdimi, protu ir kūnu, susiliedami su ja, mes
egzistuosime per amžių amžius nuo minus belagybės iki plius begalybės.
O jūs, gėlininkai ir politikai, kirpėjai ir prezidentai, esate to
paties lopo siūlai. Ir nuolatinės pastangos tai paneigti aptemdė jums
protus. Nuolat dangstydami, tušuodami, savyje dusindami Lopiškąjį
pradą, einate klaidingu ir nuodėmei pasmerktu keliu, nes tik tas, kas
astiduoda savo lopiškajai prigimčiai, kas pergalingai šaukia
pasauliui: „ O tu kurmi švenčiausias, taigi aš – lopas“, tik tas yra
palaimintas amžinam gyvenimui vienovėje su Lopų Lopu.

Paviešindama šį metraščio lapelį nesiekiu sudrebinti pasaulio ar
pakeisti jūsų mąstysenos. Mes, lopų lopai, galėtume ir toliau
laimingai gyventi su savo tiesa, kuri atveria žodžiais nenusakomas
galimybes, tačiau pasitarę nusprendėme, kad ne tokia jau čia ir didi
nuodėmė, jog leisime jums, tiesos kelio dar neradusiems, pro rakto
skylutę pažvelgti į tiesą. Nes kaip yra pasakęs vienas lopiukas-
kempiniukas: „Nuskuskime apgaulės žandenas nuo teisingumo veido!“

Su pagarba,
nuoširdžiai Jūsų,
Jos didenybė Karališkųju metraščių saugotja Bizuza

[nevidons]

įstabu.taip ir žinojau, kad metraštis ne veltui saugomas po devyniais
užraktais. papasakok dar..

[mtr]

Pasijutau visiskai fanatiurai apnuogintas. Didelis Aciu Karaliskajai
metrasciu saugotojai uz toki grazu reziume. Sulciu jai! Sulciu!! O gal
alaus?!

Su pagarba, dekingasis mtr.