Ir Vienąkart Pavasari

0 views

Skip to first unread message

Evelyn Normington

unread,

Aug 3, 2024, 4:48:05 PM8/3/24

to kilreagami

Ir vienąkart, pavasari, Tu vėl atjosi drąsiai.- O mylimas pavasari, Manęs jau neberasi- - Sulaikęs juodbėrį staiga, Į žemę pažiūrėsi: Ir žemė taps žiedais marga... Aš diemedžiu žydėsiu- -. Salomėja Nėris. 1904 - 1945. Biografija.

Ir vienąkart, pavasari, Tu vėl atjosi drąsiai.- O mylimas pavasari, Manęs jau neberasi- - Sulaikęs juodbėrį staiga, Į žemę pažiūrėsi: Ir žemė taps žiedais marga... Aš diemedžiu žydėsiu- -

1944m. poetė grįžo į Kauną, bet sunkiai susirgo ir mirė Maskvos ligoninėje 1945m. liepos 7d. Palaidota Kaune, Kultūros muziejaus sodelyje, perlaidota Petrašiūnų kapinėse.

Žinot ką veikiau vakar naktį? Nee.. Tikrai nemiegojau. Pusę nakties veržiausi korsetą, o kitą pusę skraidžiau virš Vilniaus su Antanu Sidabru. Kažkas juk turi pasirūpinti, kad blogis būtų nugalėtas (hmm, o kur dar proga nemokamai pasigrožėti ištreniruotu ir ryžtingu legionieriumi). Jau turbūt supratot, kad Didysis [...]

Ir vienąkart, pavasari, Tu vėl atjosi drąsiai - O mylimas pavasari, Manęs jau neberasi - - Šia rimta S. Nėries eilėraščio dalimi kreipiuosi į pavasarį. Mat Didysis šeimos žmogus, remdamasis savo kaulais ir įmantriomis orų prognozėmis, apšvietė mane, kad šals dar visą balandžio mėnesį. Laba [...]

Ši knyga nėra nauja. Nėra nežinoma. Bet esu drąsi ir prisipažįstu, kad ją perskaičiau tik praėjusį mėnesį (vis ne vakar). Neskaičiusius kviečiu vienytis visuomeninei akcijai - nesigėdyti ir taip pat ją perskaityti. Rytoj. Poryt. Kitą savaitę. Knyga nedings. Pelės neišsivaikščios. Holokaustas, na, patys suprantat - [...]

Aš myliu kates. Katės myli mane. Tiesa, dvi mano paskutinės savo gyvenimą baigė tragiškai. Viena nusižudė iššokdama iš penkto aukšto. Kita susirgo ir neatsigavo net gelbėjama veterinaro (na, bet šią ir iš prieglaudos parsinešiau pusiau nuplikusią, tad gal nereikia stebėtis). Taigi, aš myliu kates. Katės [...]

Sebastio Salgado yra vienas žymiausių gyvų fotomenininkų. Jo parodos sutraukia minias žmonių ir manoma, kad jose yra apsilankę daugiau lankytojų, nei bet kokio kito fotografo parodose. S. Salgado visada susilaukia didžiulio žiniasklaidos dėmesio. Jis žinomas savo kruopščiomis, ilgus metus kuriamomis foto esė, kuriose mėginama geriau [...]

Su švente. Šį savaitgalį nuo kilimo nurinkome pusę pakelio ryžių (neklauskit, improvizavome Montesori tema), po sofa radome keletą brangių seniai dingusių naminių gyvūnėlių (juokauju, juokauju), pagauta įkvėpimo kepiau itališką pyragą. Ir galiausiai. Pabaigėme žiūrėti "Battlestar galactica" serialą. Kas tokio nežinot - patys kalti. Kas žinot [...]

Visai neseniai į mano akies kamputį įkrito nauja Tomo S. Butkaus knyga "Bumba Dumba ir Visatos sukūrimas". Knygų mugėje ją pirkau nė nevarčiusi. Nes. Aš visiškai pasitikiu Tomu. Čia reikėtų išvynioti ilgą aiškinimą apie "Vario burnas", akademinius tyrinėjimus, bet apsiribosiu pasakydama, kad Tomas yra ne [...]

o man šiandien pavasaris taip nuskambėjo irgi Salomėjiškai:-) gražus jis man, tas diemedis ir tas juodbėris žirgas, primena vieną seną multiką apie Snieguolę, kai Pavasaris atidundėjo per klonius raitas ant žirgo:-)

bet tik įsivaizduok: guli sau po žeme, juoda, nuobodu, kirmis koks graužia tau dešinį kojos nykštį, a vot ima ir atjoja pavasaris, žirgas kanopa rausia žemę, pavasaris pažiūri savo skaisčiom akim į tave, kiaurai per juodą žemę, ir viskas sužysta, sužaliuoja, nugi kaip gražu, tokia poezija, visai nebaisu taip numirus gulėt, kai žinai, kad tas pavasaris atjos:-) ir pats per tą diemedį išlįsi pasaulin. man labai gražu, švelnu ir optimistiška:-)

skaitau sau garsiai šitą eilėraštį ir man taip gražu, taip gražu:-) prisimenu diemedžius kaime, prisimenu savo lietuvių k. mokytoją, kuri daugiabučio namo balkone augina diemedžius, prisimenu artimą žmogų, kuris guli sau tyliai giliai po žeme, ir įsivaizduoju, kaip tas diemedis išauga ir tas žmogus vėl mato pavasarį.

Tai jeigu Viltės vardas buvo viltingas, ir džiaugsmingas, tai antrojo lavono reikšminis užtaisas dar stipresnis: jeigu atima ne tik Viltį, bet ir Giedrą, ir tikėjimą atgimimu: nes pavasaris tai reiškia.

Labai daug simbolių, ir net nebesistebiu, kai kažkokas vyriškis, kurio Viltės šeima nepažinojo, rastas negyvas šalia jos vien dėl to, jog turėjo tokį gražų vardą ir dar gražesnę pavardę.

Tam kad turėtum žudiką, ir galėtum taip jį vadinti, reikia sučiupti su peiliu rankose nusikaltimo vietoje. To nebuvo, todėl nesuprantu, kodėl jį taip vadinate?
Ar girdėjote, apie nekaltumo prezumpcijos sąvoką kada nors?

Taigi, du metų laikus aš gyvenu, kitus du- egzistuoju. Pavasaris ir ruduo. Alyvos ir geltoni lapai. Balos ir purvas. Pumpurėliai ir šalnos pakasta žolė. Nuo sutryptų rudeninių lapų nusidažę batukai nuo žiedadulkių gelsvas nosies galiukas. Galėčiau lyginti be galo. Nesakau, kad nemyliu vasaros ir žiemos, tik jos manęs neįkvepia.

Neseniai (nuo oficialios pavasario pradžios) pradėjau dainuoti klausydamasi muzikos savo grotuve. Visur. Važiuodama troleibusu, parduotuvėje, gatvėje, bibliotekoje. Dažniausiai tai būna tylus murmesys arba atitinkamos dainai veido išraiškos, begarsiai lūpų judesiai, nes balso stygos tiktai vidutiniškai sukomplektuotos ir iš plaučių plyšaut nedrįstu. Kai pagalvoju tai iš šono turbūt atrodo, jog kalbuosi su savimi ar nesamu draugu, tačiau daug ko matę šiuolaikiniai technikos žmonės turbūt mano, jog naudojuosi laisvų rankų įranga (bent tie, kurie mato mane pro troleibuso langą ar už šešių kasų stovintys maximoje).