ADOMAS

[MERGYTE]

SAVO BURNOS
ZODZIU

,,Taigi is viso Adomas gyveno devynis simtus trisdesimt metu.Po to
jis mire (Pr 5,5)


Adomas gyvenimas buvo pilnas liudesio,nusizeminimo ir pastovios
atgailos.Jam savo vaikus ir anukus mokant Viespaties baimes,daznai
budavo su karteliu priekaistaujama uz nuodeme,kuri atnese tiek
nelaimiu jo palikuonims,palikus nuostabu Edena.Mintis apie tai,kad jis
tures mirti,kele jam siauba.I mirti jis ziurejo kaip i baisia
nelaime...Labiausiai jis priekaistavo sau uz savo nuodeme.Per
pazadetaja Auka jis maldavo Dievo atleidimo.Giliai jis jaute Dievo
pykti uz savo nusikaltima,ivykdyta rojuje.Jis mate visuotini
iskrypima,kuris paragino Dieva tvanu sunaikinti sios zemes
gyventojus.Nors is pradziu jam paskelbtas Kurejo mirties nuosprendis
atrode baisiai,taciau pragyvenes keleta simtu metu,jis suprato,kad yra
teisinga ir gailestinga is Dievo puses taip uzbaigti nelaiminga
gyvenima.
Stebedamas greitus nykimo zenklus vystanciose gelese ir krentanciuose
lapuose,Adomas liudejo daug giliau,nei zmones dabar aprauda savo
mirusiuosius.Mirstancios geles nesukele tokio liudesio,nes jos buvo
gleznesnes ir subtilesnes,bet kada galingi ir auksti medziai pradejo
mesti savo lapus,Adomui buvo parodytas bendras nykimas nuostabios
gamtos,kuria Dievas sukure tam,kad ji butu palaiminta zmogui.
Savo vaikams,ju vaiku vaikams ir iki devintos kartos Adomas pasakojo
apie Edeno tobuluma,o taip pat ir savo puolima bei jo karcias
pasekmes.Jis pareiske,kad nuodeme,kokioje tamsoje ji beegzistuotu,bus
nubausta.Jis ragino juos paklusti Dievui,Kuris pasielgs su jais
gailestingai,jei jie myles ir bijos Jo.
Adomui buvo pavesta mokyti savo palikuonis Viespaties baimes ir savo
pasizeminusio klusnumo pavydziu padeti jiems aukstai nesti
aukas,kurios nurode i ateisianti Gelbetoja.Adomas kruopsciai saugojo
tai,ka Dievas buvo jam atskleides.Ir savo burnos zodziu visa tai
perdave savo vaikams ir vaiku vaikams.Tokiu budu Dievo pazinimas buvo
issaugotas.(ST Feb.6,1879)