JAUSMAI!

[MERGYTE]

Žmonės yra protingiausi iš visų Dievo kūrinių. Nors žavingi, varlės, šunys, vikšrai ir asilai nesugeba samprotauti kaip mes. Nepaisant to, kad sugebame vadovautis logika ir racionalumu, taip pat esame emocionalūs. Galima būtų teigti, kad jausmais vadovaujamės daugiau negu mąstymu.

Jausmai yra naudingi. Be jų nebūtume žmonės. (Kas nežino, kas yra meilė, užuojauta, gailestingumas, baimė ar liūdesys?) Robotai gali funkcionuoti nieko nejausdami, tačiau mes – niekada.

Žinoma, nuodėmingame pasaulyje jausmai dažnai atneša daug skausmo. Ligos, karas, skurdas, stichinės nelaimės, ekonominė nežinomybė, problemos šeimoje sukelia baimę ir liūdesį, su tuo visi esame gerai susipažinę.

Pažiūrėkite, kokius jausmus mūsų pasaulis pažadino Jėzuje! „Jėzus pravirko“ (Jn 11, 35). „Tada, rūsčiai juos apžvelgęs ir nuliūdęs dėl jų širdies kietumo [...]“ (Mk 3, 5). „Jis jiems skundėsi: ‚Mano siela mirtinai nuliūdusi‘“ (Mk 14, 34). „Pamatęs ją verkiančią ir kartu atėjusius žydus verkiančius, Jėzus labai susigraudino ir susijaudinęs paklausė [...]“ (Jn 11, 33). „Jis buvo paniekintas, žmogaus vardo nevertas, skausmų vyras, apsipratęs su negalia [...]“ (Iz 53, 3).

Laiške hebrajams tinkamai išreikšta ši neįtikėtina tiesa apie mūsų Viešpatį: „Mes juk turime ne tokį vyriausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, o, kaip ir mes, visaip gundytą, tačiau nenusidėjusį“ (Hbr 4, 15).

Liūdesys, skausmas... šie jausmai nėra netinkami, nuodėmingi. Neparodome netikėjimo ar pasitikėjimo trūkumo, kai gyvenimo sąmyšyje pasiduodame tokiems jausmams. Juk ir Jėzus jiems pasidavė.

Praėjo tūkstančiai metų nuo tada, kai žmonės galėjo valgyti nuo „gyvybės medžio“ (Pr 2, 9). DNR „nusidėvėjo“. Esame sugedę, ir, priešingai evoliucijos mitui, vis blogėjame.

Todėl nenuostabu, kad nuodėmė pakenkė ir mūsų jausmams. Dažnai užuot juos valdę, jausmai valdo mus, net pastūmėja mus priimti neteisingus sprendimus, kurie sukelia dar didesnę širdgėlą ir liūdesį. Laimei Viešpats paruošė kažką geresnio.

Šį ketvirtį mokysimės apie žmogiškuosius jausmus ir biblinius principus, kurie gali padėti suprasti mūsų jausmus ir ieškoti Viešpaties galios pažaboti juos. Mokysimės apie biblinių veikėjų jausmus ir jų reakcijas į tai, kas atsitiko jiems, gero ir blogo, ir užduosime svarbų klausimą: ko galime pasimokyti iš jų patyrimo, kuris gali padėti mums?

Žinoma, kai kuriems žmonėms, ypač tiems, kurių jausmus lemia fiziologinės problemos, kaip antai – cheminės pusiausvyros sutrikimas, reikia profesionalo pagalbos, jei ji yra pasiekiama. Tačiau, kokia bebūtų situacija, neturėtume abejoti Dievo galia išgydyti.

Mūsų troškimas, kad šis ketvirtis, jausmų supratimo kontekste, padėtų mums užmegzti ryšį su Viešpačiu, kuris suteikė mums didžiausią jausmą iš visų – meilę. Pagaliau nesvarbu, ar mūsų jausmai mus pakylėja, ar slegia. Te kiekvienas iš mūsų išmoksta mėgautis meile, ypač, kai esame prislėgti, kad Dievo malone atspindėtume ją kitiems, nes „meilė niekada nesibaigia“ (1 Kor 13, 8).

Dr. Julian Melgosa yra Walla Walla Universiteto Švietimo ir Psichologijos fakulteto dekanas.

Jausmai

Šią savaitę skaitykite: 2 Sam 13; Gal 5, 22; Kol 3, 12–14; Lk 19, 41–44; Jn 16, 20–24.

ms“ jausmams paskatinti juos elgtis netinkamai.

Santykis tarp jausmų ir elgesio nėra aiškus ir tiesioginis. Kartais skausmas gali paskatinti mus ieškoti Dievo kaip paskutinio pagalbos ir palaikymo šaltinio. Kartais kova gali priversti žmones visiškai atsisakyti tikėjimo.

Todėl svarbu daugiau žinoti apie jausmus ir kaip jie veikia mūsų gyvenimą.

I. Neigiami jausmai

1. Perskaitykite 2 Sam 13, pasakojimą, kuriame gausu neigiamų jausmų. Tame sąmyšyje žmonės sukėlė daug fizinio ir emocinio skausmo vienas kitam. Jų elgesio pasekmės palietė visą karališkąją šeimą, paveikdamos net ateities kartas.

Kokius jausmĮsimintina eilutė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs verksite ir vaitosite, o pasaulis džiūgaus. Jūs liūdėsite, bet jūsų liūdesys pavirs džiaugsmu“ (Jn 16, 20).

Jausmai yra gyvybinė žmogaus asmenybės dalis. Jie gali būti galingu skatinamuoju faktoriumi ir gėriui, ir blogiui. Jausmai lemia, ar esame laimingi, liūdime, bijome, džiaugiamės.

„Geri“ jausmai gali užtikrinti pasitenkinimą ir gerą savijautą. „Blogi“ jausmai yra linkę sukelti skausmą ir kančią. Nors „geri“ jausmai gali pasitarnauti psichinei sveikatai, užsitęsę „blogi“ jausmai gali sukelti elgesio ir santykių problemas.

Dievas nori, kad mes mėgautumės „gerų“ jausmų padariniais. Tačiau dėl nuodėmės dažnai susiduriame su nepalankiais „blogų“ jausmų padariniais. Bibliniai veikėjai nebuvo apsaugoti nuo jausmų sukeliamo pakylėjimo ar prislėgtumo. Kai kuriems pavyko pažaboti jausmus. Kiti, nesusivaldę, leido „blogieus įžvelgiate išvardintuose pavyzdžiuose?

Amnonas __________________________________________________

Tamara __________________________________________________

Dovydas _________________________________________________

Abšalomas _______________________________________________

Amnono aistra Tamarai nebuvo meilė, bet greičiau stiprus seksualinis potraukis. Mat pasiekęs savo tikslą, „Amnonas pajuto jai labai stiprią neapykantą. Iš tikrųjų jo neapykanta buvo kur kas didesnė už aistrą, kurią jautė jai“ (15 eilutė). Amnono patyrimas parodo emocionalius kraštutinumus: nevaldoma aistra (kraujomaišos kontekste) ir neapykanta. Esant tokioje emocinėje būsenoje elgesys beveik visada bus kraštutinis ir sukels rimtas pasekmes. Amnono aistra beveik akimirksniu virto neapykanta. Jis nepaisė savo sesers paskutinio prašymo ir išvarė ją jėga.

Tamara iš tikrųjų buvo auka. Ji priešinosi Amnono elgesiui. Ji tarnavo savo broliui paklusdama karaliui. Ir kai Amnono ketinimai išaiškėjo, ji stengėsi įtikinti jį nesielgti gėdingai ir pagalvoti apie baisias tokio elgesio pasekmes. Apsisprendęs elgtis taip, kaip jis norėjo, Amnonas nebuvo pasiruošęs klausyti gero patarimo ir vėl ėmėsi savo sumanymo.

Kaip bet kokia kita išžaginta ar patyrusi šiurkštų elgesį moteris, Tamara turbūt pyko, jautėsi pažeminta ir išnaudota. Ji tikrai nukentėjo. Jos brolis Abšalomas nepalengvino aplinkybių. Vietoj to jis patarė Tamarai tylėti. Tačiau Abšalomas sumanė užmušti Amnoną ir taip atkeršyti Tamaros išžagintojui. (Be to, atsikračius Amnonu padidėjo Abšalomo galimybės sėdėti Izraelio soste.) Dovydas, visų įsitraukusių į konfliktą tėvas, jautė pyktį ir širdgėlą dėl šių įvykių.

Kada jūs jautėte neapykantą, baimę, liūdėjote, buvote įniršęs ar pavydėjote? Kaip tuo metu elgėtės? Ar norėtumėte, kad tuo metu būtumėte pasielgę kitaip?

II. Geri jausmai

Neapykanta, nerimas, baimė, įniršis ir pavydas sukelia fiziologinius padarinius: širdies mušimas, įtempti raumenys, išdžiūvusi burna, šaltas prakaitas, drebančios kinkos ir pan. Šie ilgalaikiai fiziologiniai padariniai yra susiję su širdies ir virškinimo komplikacijomis.

Tačiau tokie jausmai, kaip antai: užuojauta, gerumas, nuolankumas, švelnumas ir kantrybė yra susiję su gera savijauta, teigiamu požiūriu ir optimaliais santykiais su aplinkiniais ir Dievu.

Pozityvioji psichologija, nauja ir daugelio priimta psichologijos šaka, siekia teigiamais jausmais užtikrinti laimę ir užkirsti kelią psichinėms ligoms. Yra įrodymų, kad tam tikrų neigiamų jausmų puoselėjimas nepalankiai veikia sveikatą ir ilgaamžiškumą. Tačiau teigiamas požiūris gali pagerinti sveikatą. Kitaip tariant, kuo teigiamesnis jūsų požiūris ir jausmai, tuo geresne sveikata mėgausitės.

2. Perskaitykite Gal 5, 22. Kaip Dvasios vaisius turėtų veikti žmonių gyvenimą?

____________________________________________________________ ____________________________________________________________

3. Perskaitykite Kol 3, 12–14. Anot Pauliaus, kokie jausmai yra teigiamiausi? Ką reiškia žodis – apsivilkite? Kas atsitinka, kai asmuo įgyvendina Pauliaus žodžius?

____________________________________________________________ ____________________________________________________________

Nors meilė yra daugiau nei jausmas, ji yra aukščiausias iš visų jausmų. Dievas yra meilė, ir Jis nori, kad Jo vaikai rodytų meilę kitiems ir gautų ją iš aplinkinių. Dievas nori, kad mes žinotume tai, ką reiškia Jį mylėti ir būti Jo mylimu. Meilė sukelia daug teigiamų jausmų, kurie gali virsti trokštamu elgesiu.

Kokia yra jūsų patirtis ryšium su tuo, kaip jausmai veikė jūsų elgesį? Kodėl svarbu nepriimti svarbių sprendimų, kai esate susijudinęs, ir gera, ir bloga prasme?

III. Jėzaus jausmų apraiška: 1 dalis

Mk 8, 1–3 gailestis pastūmėjo Jėzų pamaitinti minią. Niekas kitas nepagalvojo apie praktines šių žmonių reikmes, kurie jau tris dienas neturėjo ką valgyti. Jėzus pastebėjo, kad kai kurie buvo atkeliavę iš toli, todėl Jis žinojo, kad jie galėjo nusilpti, jei Jis pasiųs juos namo nepavalgydinęs.

4. Be to, kad pamaitino minią, ką dar Jėzus padarė iš užuojautos? Mk 1, 40–41; 6, 34.

____________________________________________________________ ____________________________________________________________

Su raupsuotaisiais dažnai būdavo elgiamasi su panieka. Raupsuotųjų buvo bijomasi ar gailimasi labiau nei bet kokių kitų ligonių. Sergantiems šia liga būdavo draudžiama bendrauti. Jie dažnai būdavo verčiami gyventi raupsuotiems skirtoje stovykloje. Kai kas nors prisiartindavo, jie turėdavo šaukti: „Nešvarus! Nešvarus!“, – kad žmonės atsitolintų ir išvengtų infekcijos. Užjausdamas šį vyrą, Jėzus jį tučtuojau išgydė ir išsiuntė, liepęs nieko nepasakoti. Tačiau išgydytas žmogus negalėjo nutylėti, ir pradėjo pasakoti aplinkiniams apie nuostabią Jėzaus meilę.

Jėzus gailėjosi žmonių ne tik dėl to, kad jie stokojo pagrindinių reikmių, bet taip pat ir dėl to, kad jie buvo be vadovo ar tikslų. Prieš parūpindamas jiems maisto, Jėzus jautė jų gilų dvasinį poreikį ir mokė apie dangaus karalystę.

Kristaus užuojautą galima pamatyti ir Mk 9, 36, kur Jėzus pabrėžė fizinį prisilietimą. Apkabinęs vaiką, Jis parodė meilę jam. Jis taip pat lietė sergančius žmones, kad parodytų dievišką gydomąją galią.

Susidūręs su didiku (Mk 10, 21–22), Jėzus mylėjo jį, nepaisant to, kad didikas nesekė Juo. Akimirksniu abu vyrai patyrė stiprius jausmus: Jėzus – meilę, didikas – liūdesį.

Kaip jūs parodote gailestį? Viena yra gailėtis (dauguma žmonių tai sugeba), bet kas kita yra parodyti gailestį konkrečiu elgesiu. Kaip jūs galite geriau parodyti gailestį, ar žodžiais, ar elgesiu, užjausdami tuos, kurie yra įskaudinti?

IV. Jėzaus jausmų apraiška: 2 dalis

Perskaitykite Lk 19, 41–44. Kas privertė Jėzų verkti Jeruzalės? Be abejo, kad liūdesys, kurį Jis jautė žvelgdamas į Jeruzalės likimą. Be kita ko Jis liūdėjo dėl daugelio Jeruzalės gyventojų, kurie atmetė Jį. „Jėzaus ašaros ant kalno, kai Jis apžvelgė miestą su meile ir rūpesčiu, kol tūkstančiai džiūgavo ir šaukė: „Osana!“, – buvo paskutinis atmestos meilės ir užuojautos maldavimas.“ (E. Vait, „The Spirit of Prophecy“, 3 t., 20 p.)

Evangelijose užrašyti du atvejai, kai Jėzus verkė. Paprastai žmonės verkia savęs, bet šiuo atveju Jėzus liūdėjo kitų.

V. Dievo planas jaučiantiems skausmą

6. Perskaitykite Jn 16, 20–24. Ką Jėzus pažadėjo ryšium su skausmu ir širdgėla?

____________________________________________________________ ____________________________________________________________

Šiose eilutėse yra užrašyta didi viltis tiems, kurie išgyvena fizinį ar psichologinį skausmą. Štai keli dalykai, kurių galima pasimokyti iš šių eilučių:

● Atrodo, kad pasaulyje yra apsčiai džiaugsmo. Tikintieji dažnai mato neteisybę. Atrodo, pikti žmonės linksminasi, o daugelis atsidavusiųjų Dievui kenčia skausmą. Bet Jėzus patikino mus, kad tai nesitęs amžinai. Be to, išorė dažnai būna apgaulinga. Mes esame linkę galvoti, kad aplinkiniai yra laimingesni už mus.

● Širdgėla, liūdesys ir kančia virs džiaugsmu – tai Jėzaus pažado esmė. Tikintieji turi branginti mintį, kad liūdesys ne tiktai praeis, bet užleis vietą džiaugsmui.

● Praeities skausmas bus užmirštas. Nemalonūs prisiminimai dažnai sukelia daug sielvarto. Daug psichoterapeutų uoliai dirba, kad panaikintų praeities padarinius. Jėzus patikino mus: „Gimdydama moteris būna prislėgta, nes atėjo jos valanda, bet, kūdikiui gimus, ji kančią užmiršta iš džiaugsmo“ [...]. Taip ir Jo mokiniai vieną dieną pamirš praeities skausmą.

● Niekas neatims iš mūsų džiaugsmo. Džiaugsmas, kurį siūlo Jėzus, nėra tas pats, kurį žinome mes. Jėzus siūlo mums visišką laimę, amžiną būklę, kurios iš išgelbėto negali atimti joks priešas.

● Nieko nebetrūks. Jėzus pažadėjo, kad teisiems daugiau nebereiks nieko prašyti. Jiems nereiks maldauti Jėzaus, nes visi jų norai bus patenkinti.

Kaip jūs galite tikėti pažadu, kad jūsų liūdesys virs džiaugsmu? Kaip jis gali padėti jums išgyventi nepalankius laikus? Kaip galite pasinaudoti Jėzaus pažadais drąsindami tuos, kurie jaučia širdgėlą?

Toliau studijuokite: „Kai veriančiu žvilgsniu Jėzus apžvelgė išniekintą šventyklos kiemą, visos akys nesąmoningai pakrypo į Jį. Žmonių balsai ir galvijų keliamas triukšmas nutilo. Kunigai, didikai, fariziejai ir pagonys, visi nustebę ir su neapibūdinama baime žiūrėjo į Dievo Sūnų, kuris stovėjo prieš juos kaip Dangaus Karalius. Dieviškumas skverbėsi per žmogiškumą, apgaubęs Jį garbe ir šlove, kurios Jis anksčiau nerodė. Keista baimė apėmė žmones. Tie, kurie buvo arčiausiai Jėzaus, nesąmoningai atsitraukė kiek galėjo, ir išskyrus kelis Jo mokinius, Išgelbėtojas stovėjo atstu nuo visų. Visi garsai nutilo. Mirtina tyla atrodė nepakeliama, o kai suspaustos lūpos atsivėrė ir Jėzus garsiai prabilo, visi iš palengvėjimo nevalingai sudejavo ar atsiduso.

Jis kalbėjo aiškiai ir valdingai. Žmonės buvo paveikti tarytum galingos audros. ‚Argi neparašyta: Mano Namai vadinsis maldos namai visoms tautoms! O jūs pavertėte juos plėšikų lindyne.‘ Jis nusileido laiptais, ir valdingiau negu prieš trejus metus, su pasipiktinimu, kuris numalšino visą priešpriešą, kaip trimitas per visą šventyklą skambančiais žodžiais įsakė: ‘Pasiimkite savo paukščius ir iš Mano Tėvo Namų nedarykite prekybos namų!‘“ (E. Vait, „The Spirit of Prophecy“, 3 t., 23, 24 p.)