Evangelijos Skaitiniai

[Jenelle Centeno]

ŠventojoRašto skaitiniai kiekvienai dienai. Kalendorius parengtas atsižvelgiant į Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacijos patvirtintą Lietuvos liturginį kalendorių.

Prie kiekvieno mėnesio pateikiama Šv. Tėvo numatyta bendroji arba evangelizacijos intencija. Maldos apaštalu gali tapti kiekvienas krikščionis, pakanka aukoti Dievui savo maldas, darbus, džiaugsmus bei skausmus, prisimenant popiežiaus kiekvienam mėnesiui numatytas intencijas. Tam reikia nuoširdžiai sukalbėti tarp įvairių maldų pateiktą dienos paaukojimo maldą arba savaip ją išsakyti.

Labai reikšminga, kad apaštališkajame paraginime Evangelii gaudium popiežius Pranciškus panoro gana daug dėmesio skirti homilijos temai. Teigiamus ir neigiamus aspektus šiuo atžvilgiu jau buvo išreiškę į Sinodą susirinkę vyskupai, o gairės pateiktos Benedikto XVI apaštališkuosiuose paraginimuose Verbum Domini ir Sacramentum caritatis.

Šis dviejų dalių Homiletikos vadovas buvo parengtas atsižvelgiant į tai, taip pat priešais akis turint Konstitucijos apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium bei vėlesnio Magisteriumo nuostatus ir Ordo lectionum Missae bei Institutio generalis Missalis Romani įžangas.

Tai nėra pamokslas abstrakčia tema; kitaip tariant, Mišios nėra ta vieta, kur pamokslininkas galėtų imtis klausimų, visiškai nesusijusių su liturginiu šventimu ir jo skaitiniais, ar prievartauti Bažnyčios numatytus tekstus iškraipydamas juos taip, kad jie atitiktų išankstinę idėją. Homilija nėra ir biblinės egzegezės praktikavimas. Dievo tauta labai trokšta gilintis į Šventąjį Raštą, todėl ganytojai turėtų suteikti galimybių bei išteklių, leidžiančių tikintiesiems geriau pažinti Dievo žodį. Tačiau sekmadienio homilija nėra vieta išsamiai biblinei egzegezei: tam nepakanka laiko, be to, daug svarbiau yra tai, kad homilijos sakytojas pašauktas skelbti, kaip Dievo žodis išsipildo čia ir dabar. Homilija taip pat nėra katechetinis pamokymas, net jei katechezė ir yra svarbus homilijos matmuo. Kaip ir biblinės egzegezės atveju, tam nėra laiko; be to, tai tebūtų praktikos kalbėti per Mišias apie dalykus, realiai nesusijusius su pačiu liturginiu šventimu, variantas. Galiausiai homilijai skirtas laikas neturėtų būti eikvojamas asmeniniam pamokslininko liudijimui. Asmeninės istorijos žmones neabejotinai gali stipriai sujaudinti, tačiau homilija turėtų būti išreiškiamas Bažnyčios tikėjimas, o ne tiesiog homilijos sakytojo asmeninė istorija. Popiežius Pranciškus įspėja, kad grynai moralistinis, indoktrinuojantis pamokslas arba pamokslas, virstantis biblinės egzegezės paskaita, susiaurina homilijoje vykstantį širdžių bendravimą, kuris turėtų būti tarytum sakramentinis, nes tikėjimas kyla iš to, kas girdima (plg. Evangelii gaudium, 142).

Homilija yra liturgijos dalis ir griežtai rekomenduojama, nes būtina krikščioniškajam gyvenimui maitinti. Joje turėtų būti dėstomi kai kurie skaitinių iš Šventojo Rašto ar kitų tekstų iš šiokiadienio (ordinario) arba savų tos [liturginės] dienos Mišių (proprio) aspektai, atsižvelgiant į švenčiamą slėpinį ir konkrečius klausytojų poreikius (Institutio generalis Missalis Romani, 65).

Homilija, kuria, remiantis šventuoju tekstu, per liturginius metus dėstomi tikėjimo slėpiniai ir krikščioniškojo gyvenimo normos, kaip Žodžio liturgijos dalis yra labai rekomenduojama, o kai kuriais atvejais griežtai privaloma. Homilija, paprastai sakoma to, kuris vadovauja Mišių šventimui, turėtų būti tokia, kad Dievo žodžio skelbimas išvien su Eucharistijos liturgija taptų skelbimu nuostabių Dievo darbų, atliktų vykstant išganymui, kuris yra Kristaus slėpinys (plg. SC, 35, 2). Juk Kristaus velykinis slėpinys, skelbiamas skaitiniais ir homilija, sudabartinamas Mišių auka. Be to, Kristus visada yra ir veikia jo Bažnyčios skelbime.

Tai ypač išaiškėja atkreipus dėmesį į dinaminį Katekizmo keturių dalių santykį. Katekizme pateikiama tai, ką tikime, kaip švenčiame kultą, kaip gyvename ir kaip meldžiamės. Popiežius Jonas Paulius II šį organinį santykį pabrėžė apaštališkojoje konstitucijoje Fidei depositum:

Skaitant Katalikų Bažnyčios katekizmą, galima suvokti įstabią Dievo slėpinio, Jo išganomojo plano vienybę ir Jėzaus Kristaus, vienatinio Dievo Sūnaus, siųsto Tėvo ir Šventosios Dvasios veikimu Švenčiausiosios Mergelės Marijos įsčiose tapusio žmogumi, centrinę vietą. Miręs ir prisikėlęs, Jis visuomet yra savo Bažnyčioje, pirmiausia sakramentuose; Jis yra tikrasis tikėjimo šaltinis, krikščioniškojo elgesio pavyzdys ir mūsų maldos mokytojas (2).

Homilijos sakytojui, kuris, paisydamas tikėjimo analogijos, siekia aiškinti Dievo žodį gyvojoje Bažnyčios tradicijoje ir viso Rašto vienybės šviesoje, naudingos nuorodos paraštėje, kuriomis keturios Katekizmo dalys susiejamos į vieną visumą. Panašiai Katekizmo Šventojo Rašto rodyklė rodo, kaip labai visas Bažnyčios mokymas prisotintas Biblijos žodžio. Tinkamai naudodamasis šia rodykle, homilijos sakytojas gali pamatyti, kaip konkretūs Rašto tekstai, galintys būti jo homilijos aiškinimo objektu, taikomi kituose kontekstuose aiškinant dogminius ir moralinius mokymus. Vadovo pirmasis priedas yra puiki priemonė, padedanti homilijos sakytojui būtent šitaip naudotis Katekizmu.

Susirinkimas perteikė mums atnaujintą homilijos supratimą, žvelgdamas į ją kaip į neatsiejamą liturginio šventimo dalį, Biblijos vaisingą aiškinimą ir paskatą homilijos sakytojui susipažinti su dutūkstantmečiais Dievo žodžio apmąstymo turtais, kurie yra Bažnyčios paveldas. Kaip homilijos sakytojui šį požiūrį įgyvendinti praktiškai?

Vienas iš svarbiausių dalykų yra išmokti vartoti įvaizdžius, tai yra kalbėti įvaizdžiais. Pavyzdžiai kartais vartojami siekiant ką nors suprantamiau paaiškinti, tačiau pavyzdžiais dažnai taikoma vien į protą; įvaizdžiai, priešingai, padeda įvertinti ir priimti perduoti norimą žinią. Iš patrauklaus įvaizdžio žinią suvokiame kaip pažįstamą, artimą, galimą, su mūsų gyvenimu susijusį dalyką. Nusisekęs įvaizdis gali suteikti perduoti trokštamai žiniai skonio, sužadinti troškimą ir nukreipti valią Evangelijos linkme (Evangelii gaudium, 157).

Šį ryšį galima išreikšti ir kitais būdais. Pamokslininko vaidmuo neapsiriboja homilija: gailesčio akto maldavimai (jei naudojama trečioji forma) ir visuotinės maldos prašymai gali sietis su skaitiniais ar kokiu nors homilijos aspektu. Įžangos ir Komunijos priegiesmiai, kiekvienam šventimui nurodyti Romos mišiole, beveik visada yra Rašto tekstai ar aiškiai jo įkvėpti ir įgalina mus melstis Rašto žodžiais. Jei pasinaudoti jais neįmanoma, reikėtų rūpestingai atrinkti giesmes, ir kunigas šiuo atžvilgiu turėtų patarti atsakingiesiems už giesmes. Liturginio šventimo vienybę kunigas taip pat gali pabrėžti protingai pasinaudodamas Bendrųjų Romos mišiolo nuostatų teikiamomis glausto paaiškinimo galimybėmis tam tikrais liturgijos momentais: pasisveikinus, prieš Žodžio liturgiją, prieš Eucharistijos maldą ir prieš atsisveikinimą (plg. 31). Čia reikia būti labai atidiems ir budriems. Per Mišias gali būti tik viena homilija. Ketindamas ką nors šiais momentais pasakyti, kunigas turėtų iš anksto apgalvoti vieną ar du glaustus sakinius, padedančius dalyviams suvokti liturginio šventimo vienybę, ir nesileisti į išsamius aiškinimus.

Kad išliktų ištikima Mokytojo pavyzdžiui, Bažnyčiai šiandien gyvybiškai svarbu eiti skelbti Evangeliją visiems, visur, visomis progomis, nesvyruojant, noriai ir be baimės. Evangelijos džiaugsmas skirtas visiems, nė vieno nevalia atstumti (Evangelii gaudium, 23).

Nuo III sekmadienio pradedamas pusiau tęstinis sinoptinių evangelijų skaitymas. Šie skaitiniai sudėlioti taip, kad būtų pateiktas kiekvienai evangelijai savitas mokymas, atskleidžiantis Viešpaties gyvenimą ir skelbimą.

Iš tokio paskirstymo taip pat gaunama tam tikra kiekvienos Evangelijos turinio ir liturginių metų eiga. Po Apsireiškimo skaitoma apie Viešpaties skelbimo pradžią, o tai gerai dera su Krikštu ir pirmais įvykiais, per kuriuos pasirodo, kas yra Kristus. Liturginių metų pabaigoje savaime pereinama prie eschatologinės temos, būdingos paskutiniams sekmadieniams, nes sinoptinių evangelijų skyriuose prieš pasakojimus apie Kančią eschatologinė tema aptariama daugiau ar mažiau išsamiai (Ordo lectionum Missae, 105).

Senojo Testamento skaitiniai parinkti atsižvelgiant į Evangelijos perikopes. Tuo siekiama išvengti didelio skirtumo tarp skaitinių atskirose Mišiose ir ypač pabrėžti abiejų Testamentų tarpusavio vienybę. Ryšį tarp tų pačių Mišių skaitinių parodo tinkamai parinktos antraštės prieš kiekvieną skaitinį.

Skaitiniai parinkti, kiek įmanoma, trumpi ir lengvi. Tačiau kartu pasirūpinta, kad sekmadieniais būtų skaitoma kuo daugiau svarbiausiųjų Senojo Testamento tekstų. Tiesa, jie išdėstyti pagal evangelijas, tai yra nenuosekliai, bet vis dėlto Dievo žodžio turtas atveriamas taip, kad sekmadienio Mišių dalyviams taptų žinomi beveik visi svarbiausi Senojo Testamento puslapiai (Ordo lectionum Missae, 106).

Šiame Vadove pateikti pavyzdžiai, susiję su advento/Kalėdų ir gavėnios/Velykų laiku, parodo, kaip homilijos sakytojas gali susieti Naujojo ir Senojo Testamento skaitinius bei išryškinti tai, jog visi skaitiniai krypsta į Jėzaus Kristaus asmenį ir misiją. Iš akių neišleistina ir atliepiamoji psalmė, parinkta taip, kad derėtų su Evangelija ir Senojo Testamento skaitiniu. Homilijos sakytojas neturi manyti, jog tauta savaime įžvelgs šias sąsajas; į jas būtina nurodyti sakant homiliją. Įvade taip pat atkreipiamas dėmesys į skaitinių antraštes paaiškinant, kad jos rūpestingai parinktos pagrindinei skaitinio temai nurodyti ir prireikus sąsajai tarp tų pačių Mišių skaitinių išryškinti (plg. Ordo lectionum Missae, 123).

3a8082e126