Mano Gyvenimo Sviesa

[Pompeo Mixon]

Tavogimtadienio proga noriu palinkėti tau begalinės laimės, sveikatos kiekvieną dieną ir meilės, kuria tu taip dosniai dalijiesi su mumis visais. Tegul ši šventė atneša tau daug šiltų akimirkų ir ilgai išliekančių prisiminimų. Tu esi mūsų šeimos širdis, ir aš dėkingas už kiekvieną tavo suteiktą pamoką ir bučinį. Sveikinu tave, mylimiausia mama!

Šiandien Tau skiriu žodžių puokštę, nes Tu esi mano gyvenimo šviesa. Gimtadienio proga linkiu Tau sveikatos, stiprybės ir begalinės laimės. Tegul kiekviena diena Tau suteikia džiaugsmo, o šypsenos niekada neišblėsta iš Tavo veido. Tavo meilė yra didžiausias mano turtas. Su gimtadieniu, brangiausia mano širdyje!

Šiandien tavo diena, kupina meilės ir šilumos. Sveikinu tave su gimtadieniu! Tegu šis metai tau atneša begalinę laimę, sveikatą ir šypsenų. Ačiū, kad esi mano gyvenimo šviesa ir uola. Tavo meilė yra dovanų dovanos, kurią branginsiu visada. Myliu tave iki dangaus ir atgal!

Su meile,

[Tavo vardas]Brangioji mama,Švęsdama tavo gimtadienį nesuvaldomai džiaugiuosi, kad esi mano gyvenime. Tegul tavo širdis gausūs kaip rožių sodas, o kiekviena diena neša tau tiek pat šypsenų, kiek tu man dovanoji kasdien. Sveikinu tave šia nuostabia proga ir linkiu geros sveikatos, meilės bei begalinių laimės momentų!

Su meile ir didžiausiais linkėjimais,

[Tavo vardas]Brangioji mama,Šią ypatingą dieną noriu Tau palinkėti bespalviuose kasdienybių drobėse atrasti ryškiausių spalvų. Tegu kiekviena akimirka Tavo gyvenime būna pilna šilumos, meilės ir šypsenų. Tu esi mano širdies žvaigždė, kurios šviesa veda ir suteikia jėgų. Ačiū Tau už begalinę rūpestingumą ir meilę. Su gimtadieniu, mylima mama!Brangioji mama,Šiandien tavo gimimo diena ir noriu tau palinkėti begalinės laimės. Tavo širdis visada buvo ir yra mūsų šeimos šviesa. Linkiu tau sveikatos, kurios niekada netrūktų, ir kuo daugiau laimingų akimirkų, kurias galėtume kartu išgyventi. Tegu kiekvienas naujas rytas tau dovanos šypseną ir džiaugsmą. Myliu tave labiausiai pasaulyje!

Su meile ir šilčiausiais linkėjimais,

[Tavo vardas]Brangioji mama, Tau šiandien šypsenų žiedai pražysta. Gimtadienio proga linkiu tau begalinės sveikatos, meilės kupinų dienų ir visų troškimų išsipildymo. Tavo širdis tetepa visada šilta ir rankos niekad nesustoja dalinti švelnumo. Ačiū, kad esi! Su gimtadieniu!Brangioji mama,Šią šviesią dieną kai Tu švenči Tavo gyvenimo knygos dar vieną lapą, noriu palinkėti Tau viso to, kas širdį pildo džiaugsmu. Kad kasdienybė būtų pilna šypsenų, o kiekvienas išbandymas taptų tik galimybe augti. Tegul Tavo gyvenimas žydi kaip gražiausias sodas, o meilė šildys širdį net tamsiausią naktį.

Myliu ir apkabinu,

[Tavo vardas]Mieloji mama,Tavo gimtadienį švenčiu kaip dieną, kai dosnia širdimi dovanai mano gyvenimui prasmę. Tegul džiaugsmas ir šiluma, kuriuos skleidi kasdien, grįžta tau šimteriopai. Būk visada taip pat stipri, šviesi ir mylinti, kaip ir esi. Sveikinu ir apkabinu!

Tą kartą, kai pirmą kartą ėjau susitikti su Juo, maniau, jog tai bus eilinis pasimatymas, nevertas ypatingo dėmesio. Buvo praėjusios dvi savaitės po vieno išsiskyrimo. Nors draugystė ir truko neilgai (9 mėnesius), buvo sunku suvokti, kodėl žmogus pašalino mane iš savo gyvenimo.

Kai ėjau susitikti su vaikinu, kurio nuotrauką pirmą kartą pamačiau internete, buvo spalio vidurys. Įdomu ir netikėta tai, kad tas vaikinas gyveno netoli mano namų. Susitarėme, kad atvažiuosiu iki jo namo, ir riedėsim gerti kavos. Taip ir nutiko.

Jaučiau, kaip kaista kūnas, kaip rausta skruostai, nes jis realybėje atrodė daug patrauklesnis ir simpatiškesnis nei nuotraukoje. Įsėdusi į automobilį, luktelėjau, kol ir jis nedrąsiai įlips.

Tą vakarą gerokai daug bendravome telefonu, susitarėme kitą dieną vėl susitikti. Patiko jis man tuo, kad buvo visiška priešingybė Mariui. Liudas (taip, toks vardas to, kurį pamačiusi pamiršau, ką reiškia kalbėti) buvo atviras, tiesmukiškas, stipraus kūno sudėjimo, turintis savo nuomonę ir visuomet mėgstantis viską reguliuoti pagal save. Na, man šios savybės patiko, nes prieš tai draugavau su žmogumi, kuris nė vienos iš šių savybių savyje neturėjo...

Tą jis padarė, prisiminęs mano žodžius, jog noriu turėti galvoje datą, kada švęsime metines. Tai buvo lapkričio 28-oji. Dar po mėnesio apsigyvenau jo namuose, kuriuose dar gyveno Liudo brolis. Buvo Kalėdų atostogos, todėl visas jas praleidau su Liudu. Taip ir išėjo, kad mano daiktai kraute krovėsi jo namuose.

Po visų švenčių vyko komandiruotės, darbai, Liudą namuose mačiau retai. Tik savaitgaliais, o kartais ir jie nedovanodavo tokios galimybės jį apkabinti. Komandiruotės trukdavo vis ilgiau ir vis dažniau. Bet juk meilei atstumas nesvarbus, tiesa? Laukiau.

Su nekantrumu laukiau, kada jis grįš, ir stengiausi padaryti jo laisvadienius įspūdingus, raminančius ir atpalaiduojančius. Vakarienės, filmų rinkimas, masažas, tvarkos namuose palaikymas, kad būtų smagu sugrįžti. Bet... Bet viskas nejučia krypo kita linkme.

Kaskart grįžęs maisto jis nenorėdavo, nes būdavo arba išgėręs, arba jau pavalgęs degalinėje. Nuolatinis jo vežiojimas iš vieno taško į kitą mane vargindavo, o jei prasidėdavo išgertuvės pas draugus, man tekdavo ir visus juos išvežioti. Kentėjau, dažnai verkdavau.

Mano gimtadienis tapo pačia niekingiausia diena metuose. Laikrodžiui išmušus vidurnaktį, sėdėjau automobilyje šalia jo, gerokai išgėrusio ir aiškinančio man, kaip aš galiu verkti, kai jis dėl manęs stengiasi, o aš to nevertinu, kai jis viską bando daryti teisingai, o aš kritikuoju ir man nuolat niekas nepatinka. Kaltino, kad aš niekur nesiūlau jam nuvažiuoti kartu, kad bendrauju su žmonėmis, kurie neva bando pasiglemžti mane nuo jo...Tą gimtadienio naktį norėjau tiesiog prasmegti velniop. Išlipau, trenkiau durimis, paėjau toliau nuo mašinos, kurioje sėdėjo jis, priklaupiau ir ėmiau verkti iš širdies. O jis, surinkęs daiktus iš mašinos, liepė eiti namo ir liautis žliumbus. Pasakiau, kad neisiu ir važiuosiu pas tėvus. Bet tą kartą grįžau pas jį.

Šis labai kuklus tėvų gyvenimas buvo Dievo dovana, nes nebuvo galimybės išlepti. Anuomet kaime niekas neturėjo net radijo imtuvo, todėl vaikų gyvenimą paįvairindavo mokykla, bažnyčia ir knygos. Pirmą kartą radijo imtuvą pamačiau pas savo kleboną, ir ši kalbanti dėžė anuomet atrodė tarsi stebuklas.

Tėvelis, kaip ir dauguma ano meto vyrų, kiekvieną sekmadienį lankė bažnyčią, bet pamaldumu nepasižymėjo. Vaiko atmintis užfiksavo tik tėvelio darbštumą. Vyresnieji broliai anksti buvo mokomi darbo ir turėdavo padėti visuose žemės ūkio darbuose. Žiemą tėvelis keldavosi labai anksti ir eidavo į kluoną spragilais kulti javų. Man, mažiausiam, nei arti, nei spragilais kulti javų neteko. Pats nuobodžiausias darbas, nuo kurio vasarą neišsisukdavau, buvo ganyti karves ir avis. Mielai jį būčiau iškeitęs į bet kokį kitą. Bet greitai pamėgęs skaityti knygas, būdavau laimingas, kai karvutės ir avys ramiai skabydavo žolę, o aš galėdavau ryte ryti pasaulietinio ir religinio turinio knygas.

Prisimenu pirmąjį tardymą. Kažkas klasėje ant Stalino portreto priklijavo proklamaciją, raginančią neišduoti Tėvynės ir neiti į rinkimus, o aš pirmas atėjęs į klasę ją pamačiau. Mane, vienuolikametį berniuką, nusivedė į NKVD būstinę ir tardė, žadėjo mušti, gąsdino baltomis meškomis, jei nepasakysiu, kas priklijavo proklamaciją. Gal reikėjo šito tardymo vaikystėje, kad vėliau butų galima pakelti daugelį panašių, tik kur kas sunkesnių tardymų, kai buvo siekiama sunaikinti Kroniką ir garsiai pasakytą ar parašytą laisvą mintį.

Pati didžiausia Dievo dovana buvo vaikus mylinti, pamaldi motina. Be to, dar ir tretininkė. Gal dėl to visoms tretininkėms jaučiu pagarbą, nes man jos primena motiną. Menu, kai ji kartą parėjusi iš bažnyčios ir pridėjusi delną prie krūtinės pasakė, kad pas ją atėjo ir gyvena Jėzus. Tada nesupratau, kaip jis ten atėjo, bet man buvo aišku, kad įvyko kažkas svarbaus ir labai gero.

Po Pirmosios Komunijos, atrodo, niekas per daug nesirūpino, ką apie tikėjimą suvokia mažas vaikas, kuris kas mėnesį reguliariai eidavo išpažinties ir Komunijos. Tikriausiai tėvai mąstė, kad, būdamas arti altoriaus, žinau daugiau už kitus vaikus. O aš gerai buvau įsisąmoninęs tik tiek, kad išpažintį reikia atlikti sąžiningai ir kad po jos galiu tik vieną kartą priimti Komuniją. Reikėjo dar šešerių metų, kol vienas geras salezietis kunigas man paaiškino, kad Eucharistiją galima priimti kasdien, tik reikia saugotis nuodėmių, nes šventoji Komunija yra ne kas kita, kaip pats Jėzus, kuris labai myli vaikus.

Patarnavimas prie altoriaus, prasidėjęs nuo antrosios klasės, tęsėsi iki vienuoliktos, kai gavęs brandos atestatą nuvažiavau į Kauno kunigų seminariją. Šis patarnavimas man buvo brangus daugeliu atžvilgių. Klebonas elgėsi labai protingai ir už patarnavimą niekuomet neduodavo pinigų. Pačiu svarbiausiu užmokesčiu man buvo klebono knygos, kurias godžiai skaičiau ir kurios mano ateities pasirinkimui padarė didžiausią įtaką. Pradžioje patarnavimas per Mišias buvo tik pramoga. Didžiausią įspūdį yra padariusios šv. Kalėdos ir Didžioji savaitė. Kažkas labai brangaus liko vaiko širdelėje. Man ir dabar atrodo, kad vaikystėje girdėtos Kalėdų giesmės buvo pačios gražiausios.

Kartą motina man kaip didelę paslaptį pasakė, kad galėsiu patarnauti Mišioms vienam geram nuo valdžios besislapstančiam kunigui, kuriam gresia areštas. Vieną rytą mažame kambarėlyje patarnavau Mišias aukojančiam kun. Antanui Skelčiui SDB. Ir nuo tada tapome neperskiriami draugai. Dažnai jį aplankydavau, kai slėpėsi Krikštonyse; surasdavau jį ir Seirijų parapijoje. Geri žmonės išsaugojo jį iki pat Stalino mirties, o paskui jis legalizavosi ir dirbo altaristų iki pat mirties Leipalingio parapijoje.

3a8082e126