Kiek indrikoterų gyveno Helsinkyje?

[Andrej Spiridonov]

Vakar išėjo mūsų su Indre Žliobaite ir Ville Sinkkonen straipsnis "Annales Zoologici Fennici" specialiajame numeryje skirtame žymaus suomių stuburinių paleontologo Björno Kurténo 100-tajam gimtadieniui. Kurténas buvo žinomas stambių žinduolių tyrinėtojas, ypač pasižymėjęs pleistoceno lokių tyrimuose. Bet taip pat jis nagrinėjo ir daugelio kitų žinduolių grupių evoliuciją. Tarp jų buvo gigantiški beragiai raganosiai - indrikoterai, kuriuos jis apibūdino "kaip didžiausius sausuminius žinduolius kuriuos tik galima įsivaizduoti".

Indrės mintis buvo, kadangi pats Kurténas gyveno Helsinkyje, būtų įdomu išsiaiškinti kiek galėjo vienu metu gyventi gigantiškų beragių raganosių Helsinkio teritorijoje? Bet tai ne paprastas uždavinys, atmetant tą komplikuojančią aplinkybę, kad indrikoterai yra išnykę ir neturintys labai artimų fizionominių analogų tarp šiuolaikinių gyvūnų.

Norėdami atsakyti į šį klausimą mes atlikome detektyvinį, kaip rašo mokslo filosofas Adrian Currie "moksliškai visaėdį", tyrimą, kuriame pateikėme daugiasluoksnį arguementą kodėl indrikoterai turėjo egzistuoti Helsinkyje ir kiek jų ten iš tikrųjų buvo.

Visų pirma, pietų Suomijoje apskritai nėra žinoma jokių nuosėdinių uolienų iš paleogeno periodo, kuomet egzistavo patys indrikoterai - taigi nėra tiesioginių šansų surasti jų fosilijų. Bet tai nebūtinai yra bėda. Pasitelkus tam tikras prielaidas, kad indrikoterai galėjo gyventi, ten kur jiems buvo tinkamos sąlygos, su sąlyga, kad jie ten galėjo patekti iš žinomų jų egzistavimo teritorijų jų egzistavimo laikoatarpiuose, mes įvertinome jų egzistavimo galimybes laike šiaurės Europoje.

Indrikoterai yra žinomi iš Azijos ir pietų Europos. Bet ir Azija ir europa eoceno ir oligoceno epochose atrodė stipriai kitaip nei dabar. Eoceno epochoje iki 34 milijonų metų prieš dabartį, jūros lygis buvo žymiai aukštesnis nei dabar dėl to, kad nebuvo ledynų ir dėl greito tektoninio spredingo. Suomija tuo metu buvo po vandeniu o šiaurės Europos dalys kurios buvo sausuma buvo atskirtos jūrų nuo Azijos ir atskirų salų kurios susiliejo į vėlesnę Europą. Oligoceno epochoje įvykus staigiam pasikeitimui iš karštnamio (hothouse) klimato būsenos į vėsnamį (cool-house), įvyko rytų Antarktidos apledėjimas ir staigus jūros lygio kritimas, kurio dėka įvyko vienas didžiausių žinomų žinduolių faunų apsikeitimų. Tuo metu Rytų Europa ir jos sudėtyje Suomija susijungė su Azija ir Suomija tapo (visumoje paėmus) sausuma. Indrikoterai potenciai galėjo čia išplisti.

Antras klausimas, ar jiems tiko oligoceno epochos klimatas? Į šį klausimą leido atsakyti integruoti klimatiniai modeliai kurie remiasi žinomomis paleotemperatūrų reikšmėmis ir kurie išsprendžia klimatinius parametrus regionine raiška globaliu mastu. Jų pagalba mes galime sužinoti klimatinius parametrus net ten kur jie tiesiogiai nepamatuoti ir niekad nebus pamatuoti oligoceno epochos atžvilgiu (pvz. Helsinkio teritorijoje). Mes sužinojome, kokia tikėtina ten buvo temepratūra ir koks buvo sezoniškumas. Mes taip pat nustatėme šiuos parametrus visoms žinomoms indrikoterų lokacijoms, tokiu būdu apibrėžiant gigantiškų beragių raganosių paleoklimatinę nišą. Pasirodo, kad nors Helsinkis buvo indrikoterų klimatinės tolerancijos pakraštyje, jis puikiai tilpo į jų klimatinės tolerancijos apvalkalą.

Kitas klausimas, jei indrikoterai galėjo patekti į Suomiją ir ji tuo metu buvo sausuma ir klimatas jiems tiko, ar jie turėjo ką valgyti, ar augalija buvo tinkama aukštiems gigantiškiems beragiams raganosiams? Norėdami atsakyti į šį klausimą mes išnagrinėjome šalimais aptinkamas floras - Norvegijoje, Vokietijoje, centrinėje Europoje ir vakarų Sibire. Visos jos nurodo į gausios sausringų o kartais ir drėgnų miškų tropinio ar subtropinio tipo medinės augalijos buvimą. Turint omeny, kad tarp minėtų vietovių ir Suomijos ir tuomet ir dabar nėra jokių rimtų fizinių barjerų, floros sudėtis turėjo būti panaši. Tap meandruojančių upių ir senvagių turėjo augti pelkiniai kiparisai, sekvojos, pocūgės, ginkmedžiai, ąžuolai ir dar daug kitų augalų rūšių kurie sutinkami ir dabar bet dažniausiai skirtingose pasaulio dalyse, nes šaltėjant klimatui einant link kvartero Europoje (ir daug kur kitur) augalija stipriai nuskurdėjo.

Taigi, indrikoterai turėjo visus šansus patekti į Helsinkį ir čia gyventi. Tuomet paskutinis klausimas - kiek jų iš tikrųjų galėjo ten būti vienu metu? Į šį klausimą galima atsakyti pasitelkiant taip vadinamą metabolinio skeilingo (masteliavimo/maštabavimo) teoriją, kuri numato, kad gyvūnų populiacijos tankiai per ploto vienetą yra atvirkščiai proporcingi gyvūnų masei. Masė išties yra pats svarbiausias veiksnys nulemiantis kiek individų gali išgyventi duotoje ekosistemoje, ji netgi svarbesnė nei trofinis lygis -- pvz. to pačio dydžio plėšrūnų gali būti 10 kartų daugiau nei augalėdžių, bet jei plėšrūno masė yra šimtą kartų mažesnė nei augalėdžio - jo individų skaičius gali viršyti augalėdžių individų skaičių.

Kūno masės regresiniai (alometriniai) modeliai nuspėjo, priklausomai nuo naudotų prieigų, kad 214 km^2 plote, Helsinkio teritorijoje turėjo vienu metu gyventi vidutiniškai nuo 3 iki 21 indrikotero, kurių vidutinė masė būtų apie 11 tonų.

Pabaiga

Nuoroda į tyrimą:

Žliobaitė, I., Spiridonov, A. & Sinkkonen, V. 2024: How many indricotheres would have lived in Helsinki? — Annales Zoologici Fennici 61: 131–147. https://www.sekj.org/PDF/anz61-free/anz61-131-147.pdf

--

AS