Pleistoceno stambių žinduolių bendrijų sąranka

[Andrej Spiridonov]

Džiaugiuosi tuo, kad ką tik išėjo mūsų pirmasis bendras straipsnis su Simona Bekeraite ir Ivona Juchnevičiūte apie stambių kvartero periodo žinduolių šeimų bendrijų savirankos struktūrą. Panaudojant Bajeso tinklų teoriją ir metodus buvo nustatytas optimaliausias sąlyginių tikimybių tinklas, kuris nurodo kokie veiksniai nulemia duotų žinduolių šeimų aptikimo tikimybes duotose Eurazijos vietovėse (pirmasis paveikslas).

Pasirodo stambių žinduolių bendrijos turėjo išreikštą hierarchiją, kurios viršuje buvo Felidae (katės), kurių buvimas kaskadiškai padidindavo kitų taksonų aptikimo sąlygines tikimybes (antrasis paveikslas). Surastas Bajeso tinklas gali būti panaudotas nustatant porines sąlygines stambių žinduolių šeimų atstovų suradimų tikimybes (trečias paveikslas). Pvz. hominidų aptikimus stipriai veikia platuminė padėtis (maža tikimybė aptikti aukštose platumose) ir taip pat teigiamai veikia lokių buvimas duotoje bendrijoje (tai gali būti susiję su pakankamų resursų buvimu kuris užtikrina stambaus visaėdžio egzistavimą).

Galiausiai ką mes nustatėme, kad šio ko-aptikimų tinklo struktūra yra mažai paveikta evoliucijos duotame dviejų milijonų metų mastelyje. Žinduolių šeimų ekologiniai-biogeografiniai sąryšiai išliko stabilūs duotame laikotarpyje nepaisant stipraus ilgalaikio atšalimo, kuris reikšmingai paveikė geografines sąlygas ir antrojoje pleistoceno pusėje įvykusio reikšmingo žmonių išsiplėtimo ir vis didesnio dominavimo ekosistemose.

Ketvirtame prisegtame paveiksle partodyti kertinės stambių žinduolių šeimos - Felidae, viršutiniai Eurazijos pleistoceno epochos plėšrūnai - urvinis liūtas (Panthera spelaea) ir "kardadantis tigras" homoteras (Homotheriu latidens). Rekonstrukcijos autorius: https://x.com/j_stocky

Nuoroda į straipsnį:

https://link.springer.com/article/10.1007/s10914-024-09735-2

--

AS