Evoliucija - Faktai, Faktoriai ir Atradimai
47 views
Skip to first unread message
Andrej S
Dec 23, 2007, 10:52:32 AM12/23/07
to G-mokslai
Sveiki visi priežasčių ieškotojai gamtos moksluose! Sudariau tokią išplėstinę, įdomiausių paskutinio mėnesio
atradimų apžvalgą Gamtos Istorijos srityje. Jeigu kam pasirodys kai kuriais momentais per sudėtingai parašyta, tada galite tiesiog remtis populiariomis nuorodomis, kurios dažniausiai seka po kiekvienos apžvalgos. Jeigu jus domins minėti tyrimai, ir Jus neturėsite galimybės atsiusti nurodytus straipsnius, pagal užklausa galiu juos visus atsiusti supakuotus *.zip .
Smagaus informacijos krimtimo! ;-)
Meteoritiniai smūgiai kaip bioįvairovės katalizatorius?
Dar vienas iš "astro+paleobio" serijos straipsnių.
Naujame Nature grupės seseriniame žurnale "Nature Geosciences" online pasirodė straipsnis kuriame pateikiami įrodimai kurie tarpusavyje suriša keistu teigiamų (!) ryšiu asteroidų kritimo dažnį su fantastišku biodiversifikacijos greičių padidėjimu. Jeigu šnekėti konkrečiai, čia kalba eina apie didžiausią bioįvairovės padidėjimo įvykį, kuris atsitiko ordoviko periode. Atliekant geocheminius ir paleontologinius įvairių pasaulio dalių ir to paties amžiaus uolienų tyrimus (nuo mums artimos Švedijos iki Kinijos) buvo aptikta stipri koreliacija tarp meteoritogeninių mineralų (chromito) kiekio ir spartaus jūrinių bestuburių įvairovės didėjimo.
Kažkada, prieš kokius 470 mln. metų (ankstyvajame ordovike) įvyko vienas stambiausių įvykių mūsų Saulės sistemoje, per paskutinius kelis milijardus metų - tuo metu asteroidų juostoje buvo sutrupintas L-chondritinių meteoritų motininis kūnas. Iš jo susidarė gabalai, dar ir dabar sudaro 20 % šiuo metu krentančių į Žemę meteoritų kiekio. Tokios išvados gautos analizuojant meteoritų geochemiją bei atliekant jų paviršiuje esančių smūginių pakitimų datavimus. Beveik iškart po to kai suiro šis milžiniškas asteroidas, musų planetoje užfiksuojamas 10 kartu didesnis meteoritinio bombardavimo intensyvumo padidėjimas (pagal geochemiją, bei žinomų kraterių kiekį). Baltoskandijoje (konkrečiai Švedijoje) surandami fosiliniai meteoritai nuo 1 iki 20 cm skersmens! Minima kad kai kuriais atvejais, didžiausio bombardavimo metu nežemiškos kilmės chromito granulių kiekis būdavo didesnis nei moliuose iš K/T ribos( tuo metu kai išmirė dinozaurai). Buvo lyginamas chromito granulių aptikimo dažnis pavyzdžiuose ir brachiopodų bioįvairovės lygis (rūšių kiekis sluoksniuose) - diagrama nr.3. Diagramoje matoma, kad riboje tarp 2 regioninių auštų (Volchovo ir Kundos) smarkiai padidėja rūšių kiekis, rūšiadaros ir išmirimo (!) greičiai, bei tiksliai toje pačioje vietoje smarkiai padidėja chromito kristalų kiekis.
Evoliucinis-ekologinis paaiškinimas: vidutinio dydžio perturbacijos, nesunaikina globalių ekosistemų bet jas sufragmentuoja ir neduoda joms stabilizuotis (t.y. nuolatos vyksta pertvarkos). Iš čia seka ir rūšiadoros bei išmirimų greičių vienalaikis padidėjimas.
Kai kurie paleobiologai iškėlė mintis, kad gal būt visa stratigrafija atspindi ne tik regioninius arba globalius geologinius bet ir astronominius įvykius. Šio tyrimo autorių komanda mini kad asteroidų bombardavimo intensyvumo padidėjimo patvirtinimo galima ieškoti kituose silikatinėse Saulės sistemos planetose bei palydovuose. Ir gal būt, dabartinio tipo vandenyninių ekosistemų susidarymo priežastis slypi kažkur tarp Marso ir Jupiterio ;-)
Nuorodos:
Asteroid breakup linked to the Great Ordovician Biodiversification Event
Birger Schmitz1, David A. T. Harper2, Bernhard Peucker-Ehrenbrink3, Svend Stouge2, Carl Alwmark1, Anders Cronholm1, Stig M. Bergström4, Mario Tassinari1 & Wang Xiaofeng5 - Straipsnis Nature Geosciences
Palaeontology: Meteoritic spur to life?
Florentin Paris1 - Apžvalginis straipsnis Nature Geosciences
EVOLUTION:
Did an Asteroid Shower Kick-Start the Great Diversification? - Apžvalginis straipsnis Science žurnale
Alisa stebuklų šalyje, Juodosios Karalienės dinamika bei koevoliucionuojančios sistemos.
Juodosios (angl. Raudonosios*) Karalienės fenomenas - tai hipotezė iškelta žymaus Čikagos universiteto paleontologo ir biologo teoretiko Lėjaus Van Valeno ( Leigh Van Valen). Ši hipotezė buvo iškelta tam kad paaiškintu Van Valeno aptiktas kai kurias kainozojaus žinduolių išmirimų dinamikos savybes: o konkrečiai išmirimo tikimybės nekintamumą homogeniškuose taksonuose (laikui bėgant išmiršta ta pati esančių taksonų proporcijos dalis). Ši dėsningumą net pavadino - Pastovaus išmirimo dėsniu arba autoriaus vardu Van Valeno dėsniu. Šiam pastovumui paaiškinti, kaip nusprendė Lejus Van Valenas tinka Liuiso Kerolo knygoje "Alisa stebuklų šalyje" aprašyta situacija, kai Juodoji šachmatų karalienė verčia Alisą bėgti iš visų jėgų, tam kad ji galėtu likti savo vietoje! Jeigu žiūrėti jau evoliuciniame kontekste, išeina taip kad laikui bėgant rūšių adaptyvumas nekinta. Tai tarsi amžinos ginklavimosi varžybos ir ne būtinai turinčios kažkokią konkrečią kryptį (kaip bus parodyta veliau). Plėšrūnai-Aukos-Konkurentai-Parazitai visi jie vieni su kitais susiję ir veikdami vienas kitą antagonistiškai (neigiama atranka), t.y. pakitus vienos rūšies adaptyvumui, kitos rūšis, veikiant atrankai, kaip mat ja vėl pasiveja (kitaip ekosistema destabilizuojama ir sugriūna).
Biologijoje ši hipotezė tapo labai populiari aiškinat įvairiausius faktus susijusius su koadaptacijomis (pvz. lyties atsiradimas). Viename paskutinių Nature numerių išėjo straipsnis ( Ellen Decaestecker et all.) kuriame aprašomas eksperimentinis Juodosios karalienės hipotezės tikrinimo eksperimentas. Tyrimo objektas - maža kūdra, kurios nuogulose stebima dafnijų ir jas parazituojančių bakterijų tarpusavio sąveika. Nuosėdos paimtos iš įvairių 30 metų kaupimosi intervalo dalių. Nuosėdose kaip dafnijos taip ir jų parazitai išlieka gyvi (dafnijos kiaušinuliu pavidalu, bakterijos - sporų). Eksperimentai rodo kad pavojingiausi parazitai yra tie kurie gyveno vienu metų su šeimininkais, o vėlesni ir prieš tai buvę ne taip efektyviai parazituoja - taigi laikui bėgant adaptacija nedidėja, tiesiog periodiškai keičiasi dafnijų ir jų parazitų polimorfinės atmainos. Esant vienam šeimininkų genų rinkiniui kūdroje dominuoja tam tikrą rinkinį turinčios parazitinės bakterijos, kurios dauginasi ir tokiu būdu mažina santykinį joms naudingų šeimininkų genotipų kiekį, kas jau sekančioje kartoje nulemia tai kad šeimininkų populiacijoje pradeda dominuoti kitas genotipas, tada pirmą genotipą turinčių bakterijų kiekis sumažėja ir padidėja alternatyvų genotipą turinčių kiekis..... ir taip genotipų autosvyravimai gali tęstis amžinai.
Nuorodos:
A new evolutionary law
L Van Valen - Evolutionary Theory, 1973 - originalus straipsnis kuriame Van Valenas paskelbė savo žymųjį dėsnį (deja pačio straipsnio reprinto internete neradau).
The Red Queen put to the test. Nature 313, 734-735 - M. J. Benton straipsnis "Nature" apie debatus susijusius su Juodosios karalienės hipoteze . Puiki ir lengvai skaitoma apžvalga.
Host–parasite 'Red Queen' dynamics archived in pond sediment
Ellen Decaestecker1,3, Sabrina Gaba4,5, Joost A. M. Raeymaekers1,2, Robby Stoks1, Liesbeth Van Kerckhoven1, Dieter Ebert4,6 & Luc De Meester1,6 - Straipsnis Nature apie dafnijų ir jas parazituojančių bakterijų Juodosios Karalienės dinamiką
Современные паразиты опаснее прошлых и будущих
12.12.07 | Генетика, Эволюция, Александр Марков - apžvalginis Aleksandro Markovo straipsnis "elementuose"
Red Queen - wiki straipsnis
* - angliškoje literatūroje Juodoji karalienė vadinama Raudonąja, dėl to kad anglai naudoja ne baltus-juodus, bet baltus-raudonus šachmatus.
Žinių "sprogimas" apie mezozojinius žinduolių taksonomiją ir biologiją!
Šiuo metu žemėje gyvena apie 5400 žinduolių rūšių. Tai daug, ar mažai? Išmirusiųjų jau dabar žinoma apie 4000... genčių. Ir jos vis atrandamos su didėjančiu pagreičiu. Kiek tada iš viso buvo rūšių? Veikiausiai eile arba dviem eilėmis daugiau nei genčių (gentyje turi būti ne mažiau nei viena rūšis). Šiuo metu jau žinoma 310 mezozojinių žinduolių genčių, iš kurių 2/3 atrastos per pastaruosius 25 metus, ir atradimų kreivė vis spartėja (pirmas prisegtas failas)! Duomenis įgalina pamatyti kur kas detalesnį ankstyvos žinduolių evoliucijos vaizdą. Priešingai nei prieš tai buvo manyta, mezozojiniai žinduoliai nebuvo vien tiktai nespecializuoti vabzdžiaėdžiai-visaėdžiai generalistai, tarp jų buvo daug formų su sudėtingais prisitaikymais konverguojančiais su dabartinių žinduolių prisitaikymais bei tarpusavyje ir daug kartų (sklandimas, skruzdėdystė, rausimasis, laipiojimas medžiuose, stuburinių plėšra). Duomenis rodo kad tokie sudėtingi morfologiniai požymiai kaip panaši vidinės ausies sandara bei tribosfeniniai krūminiai dantis atsirado keliolika kartu keliolikoje įvairių primityvių žinduolių grupių radiacijų. Tačiau absoliučiai daugumai tų žinduolių grupių nepasisekė, ir iki šiol buvo manoma kad jie yra unikalus dabartinių žinduolių (turimi omeny placentiniai ir sterbliniai) prisitaikymai. Žinduolių evoliucija pasižymėjo iteratyviu pobūdžiu, kai primityvios sandaros morfotipai iš naujo ir iš naujo generuoja vis tuos pačius (nors ir sudėtingus(!)) specializuotus fenotipus. Tikslios filogenetinės analizės įgalina suprasti žinduolių makroevoliucines radiacijas, kurios sprendžiant iš visko, vykdavo labai greitai - jų metu susiformuodavo daug trumpaamžių specializuotų atšakų. Tokios "radiacijos" dažniausiai išnykdavo nepaliekant jokių žinomų palikuonių (tarsi daugybiniai nesėkmingi eksperimentai). Tokios staigios radiacijos, nurodo į tai kad morfologinės įvairovės padidėjimas yra neatsiejamas nuo filogenetinių atšakų skilimo proceso. Tai jau savo ruoštu įrodo kad ilgos (laiko atžvilgiu) ir paslėptos filogenetinės linijos su maža rūšine ir morfologine įvairove ir mažais evoliucijos greičiais, kaip buvo postuluota placentinių atžvilgiu kai kurių molekuline fiologenetika užsiimančių biologų, yra beveik neįmanoma.
Laukiam. Kas dar paaiškės? - sekant nepaliaujamų atradimų lietui šioje srityje.
Nuorodos:
Nature 450, 1011-1019 (13 December 2007) | doi:10.1038/nature06277
"Transformation and diversification in early mammal evolution" Zhe-Xi Luo - Apžvalginis straipsnis "Nature" žurnale.
Kreidos periodo Šiaurės Afrika - milžiniškų teropodų terariumas.
Stivenas Briuseitas - magistrantas iš Bristolio universiteto, aprašė naują super-teropodų rūšį, surasta Polo Sereno ekspedicijos į Nigerį metu. Tai vienas iš didžiausių visų laikų plėšriųjų dinozaurų. Jo pavadinimas - Carcharodonosaurus iguidensis (roplys su baltojo ryklio dantimis iš Iguiden regiono). Jo ilgis buvo apie 13-14 m, aukštis apie 6 m. kaukolės ilgis apie 1,75 m. Tai jau antroji identifikuota Carcharodontosaurus genties rūšis Šiaurės Afrikoje. Kita rūšis - tai šiek tiek mažesnis Carcharodontosaurus sacharicus, kuris buvo atrastas Maroke ir aprašytas prieš 10 metų (štai čia jo 1,65 m ilgio kaukolė palyginimui su žmogaus kaukole). Šios dvi rūšis gyveno labai arti viena kitos, ganėtinai ribotose teritorijose, keliose didelėse salose. Tuo metu kai jie gyveno - t.y. kreidos periodo viduryje, pasaulyje buvo aukščiausias vandenyno lygis vos ne per visą fanerozojaus eoną. Tuo metu didžiuliai Afrikos plotai buvo užlieti seklių jūrų ir susidarydavo geografinės salos, kas savo ruoštu galėjo inicijuoti alopatrinę rūšiadarą.
Įdomu yra tai kad Carcharodontozaurai buvo ne vieninteliai superplėšrūnai savo ekosistemose, šalia jų gyveno dar minimum po 2 - 3 milžiniškų teropodų rūšis. Mažiausi iš jų buvo didesni nei Tyrannosaurus rex(!) (nuo 8 iki 13,3 m ilgio Deltadromeus agilis). Didžiausias iš jų visų - Spinosaurus aegipticus (iki 18 m ilgio ir kokių 12 t svorio). Klausymas yra - kaip jie sugyvendavo visi kartu? Aišku jie turėjo skirtis ekologiškai, nes jų sandara buvo labai skirtinga: Deltadromeus - buo laibas (svėrė viso labo 3,5 t) gretitakoji plėšrūnas, Spinosaurus - ilgasnūkis pusiau-amfibiotinis plėšrūnas oportunistas, o Carcharodontosaurus - sunkaus sudėjimo atletas, kuris sprendžiant iš naujų jam giminingos dinozaurų genties ( Mapusaurus) radinių galėjo būti kolektyvinis plėšrūnas medžiojantis gaujomis didžiausius visų laikų gyvūnus titanozaurus . Be milžiniškų plėšriųjų dinozaurų, buvo dar ir kiti milžiniški plėšrūnai - pvz. 12 m krokodilas Sarcosuchus imperator.
Nuorodos:
New meat-eating dinosaur unveiled - populiarus straipsnis BBC.
Dino-Land - Stiveno Briuseito tinklapis, kuri jis administruoja jau nuo 1997 metų. Daug naudingos informaacijos, ypač jeigu Jus domitės dinozaurais, paleontologija arba evoliucija.
Paul Sereno: paleontologist - Polo Sereno tinklapis, kuriame galima surasti informacijos apie jo atrastus dinozaurus ir kitus mezozojaus keturkojus iš įvairių pasaulio dalių
Journal of Vertebrate Paleontology - stuburinių paleontologijos žurnalas . Jame pasirodys minėtas straipsnis apie naujai aprašytą Carcharodontosaurus iguidensis rūšį.Šis žurnalas nėra atviro priėjimo, todėl galima bus perskaityti tiktai reziume.
Banginių protėvis buvo nykštukinis kanopinis, panašus į tropinį elniuką...
Tai kad kanopiniai yra banginių protėviai arba artimi giminaičiai, žinoma jau ganėtinai seniai. Tačiau kokie konkrečiai kanopiniai yra banginių protėviai iki šiol buvo ne visai aišku: mezonichidai, antrakoteridai (hipopotamų protėviai) ir kiti kanopiniai. Nature straipsnyje pateikiami tyrimai rodo kad vis dėl to artimiausi dabartiniai banginių giminaičiai - begemotai (ši išvada sutampa su molekulinės filogenetikos duomenimis).Tačiau jie negalėjo būti tiesioginiai banginių protėviai vien dėl to kad begemotai atsirado pirma karta Azijoje prieš 6 mln. metų, o banginiai prieš 50 mln., taigi jie turi tiktai tolimą bendrą kanopinį protėvį.
Straipsnyje aprašytas žinduolis Indohyus, priklausė endeminių kanopinių žinduolių grupei vadinamai Raoeliidae kurios atstovai randami tiktai Indijos mikrokontinete (eocene Indija buvo izoliuota nuo kitų kontinentų ir lėkė visu greičiu į Aziją). Jeigu remtis kladistiniu tyrimu, atliktu PAUP programa, lyginant dabartinius ir išmirusius porakanopinius, banginius ir primityvius kanopinius mezonichidus: Raoeliidai kur kas artimesni pažangiųjų banginių atžvilgiu nei kitų kanopinių atžvilgiu ir sudaro su jais bendrą klasterį. Taigi jeigu šiuos kanopinius talpinti su visais porakanopiniai, tada porakanopiniai bus parafiletinis taksonas (sudarytas ne pagal giminystę, o pagal išorinį panašumą), bet jeigu Raoeliidus įterpti į Cetacea būrį, tada dalis banginių bus kanopiniai ir kailiniuoti. Tokie sistematiniai neapibrėžtumai dažnai atsiranda nagrinėjant stambių taksonų atsiradimo klausymus.
Indohyus svarbus dar ir tuo kad jis leidžia spręsti apie pradinį banginių protėvių biotopą ir morfologinius prisitaikymus prie jo, nes šis gyvūnas toks artimas bendram jų protėviui. Jo kaulų histologiniai tyrimai rodo, kad jie buvo kur kas masyvesni, patyre osteosklerozę, kuri aptinkama daugelyje dabartinių ir išmirusių vandenyje gyvenančių keturkojų (ji padidina bendrą organizmo tankį, kas leidžia jam nugrimzti ir gyventi tvenkinio dugne). Kiti įrodymai nurodantis kad šis kanopinis buvo vandenyje gyventis žinduolis: tai būdingas d18O/16O santykis, bei mažos šio santykio tarpindividinės variacijos, kas nurodo kad gyventa izotopiškai kur kas homogeniškesnėje vandens aplinkoje (sausuminių gyvūnų d18O/16O variacijos kur kas didesnės). Tačiau d13C/12C izotopiniai tyrimai nurodo kad jis mito ne būtinai vandens organizmais. Taigi veikiausiai tai buvo kapibaros dydžio žinduolis, kartais išeidavęs į sausumą ir ten mitęs, o vandenyje besislepiantis nuo pavojų.
Nuorodos:
Whales originated from aquatic artiodactyls in the Eocene epoch of India
J. G. M. Thewissen1, Lisa Noelle Cooper1,2, Mark T. Clementz3, Sunil Bajpai4 & B. N. Tiwari5 - straipsnis Nature apie nykštukinį banginių protėvių giminaitį Indohyus.
Whales May Be Related to Deer-Like Beast - populiarus straipsnis Time žurnale.
Whales Descended From Tiny Deer-like Ancestors - populiarus straipsnis Science Daily
Indohyus and Cetacean Relations - Hairy Museum of Natural History apžvalginis straipsnis apie Indohyus
Surasta trūkstama banginių evoliucijos dalis? - populiarus straipsnis " technologijos.lt" portale. Pastaba: kai kurios išvados sukeistos vietomis: šis žinduolis gyveno vandenyje o maitinosi sausumoje (ten atvirkščiai). Ir dar, gyvūnas vadinasi Indohyus o ne Indonyus (hyus- lotyniškai "kiaulė", Indo- nurodo kad surastas Indijoje)
Tikslios filogenetinės rekonstrukcijos leidžia evoliuciškai suprasti vabalų super-radiaciją.
Vabalai - didžiausia biologinę įvairove pasižyminti biologinė grupė (jeigu skaičiuoti rūšių kiekį). Science žurnale (Toby Hunt el al.) praneša apie detalią šio būrio filogenetinę analizę superšeimų ir šeimų lygyje. Analizė buvo atlikta lyginant 3 bendrų genų nukleotidų sekas iš 1900 rūšių. Filogenetinė analizė (molekulinio laikrodžio datavimai) buvo kalibruoti paleontologiniais duomenimis pagal FAD'us *. Tyrimai rodo kad dauguma dabartinių vabalų šeimų atsirado jau juros periode ir jų stulbinanti divesifikacija (bent jau šeimų lygyje) nėra tiesiogiai susijusi su žiedinių augalų diversifikacija, kuri įvyko šiek tiek vėliau. Kaip manoma vabalų grupių atsiradimo greitis buvo daug maž pastovus, o jų didelis kiekis paaiškinamas grupių stabilumu (atsparumas išmirimui), tiesiog vyko pastovi taksonų akumuliacija. Aišku naivu tikėtis kad žiedinių augalų atsiradimas niekaip nepaveikė vabzdžių, tiesiog atsiradus žiediniams augalams veikiausiai padidėjo rūšinė (lokalios adaptacijos) bet ne šeimų įvairovė.Tai kad didžioji dalis stambių vabalų grupių (Polyphaga, Adephaga ir kt.) atsirado jau anksti mezozojuje patvirtina ir paleontologiniai duomenis (antras prisegtas failas, rodo stambių vabalų grupių pasirodymo chronologiją (iš "History of Insects" 169 pslp.))
FAD - First Appearance Datum (pirmo pasirodymo data), nagrinėjamo taksono pirmas pasirodymo įvykis paleontologiniame metraštyje. Nurodo minimalų grupės amžių. Parametras dažnai naudojamas geologinėje sluoksnių koreliacijoje bei biochronologinėje įvykių ordinacijoje. Taipogi naudojamas bioinformatikoje kaip minimali nagrinėjamos grupės amžiaus riba, vykdant filogenetines rekonstrukcijas.
Nuorodos:
A Comprehensive Phylogeny of Beetles Reveals the Evolutionary Origins of a Superradiation
Toby Hunt,1,2* Johannes Bergsten,1,2* Zuzana Levkanicova,3 Anna Papadopoulou,1,2 Oliver St. John,1,2 Ruth Wild,1,2 Peter M. Hammond,1 Dirk Ahrens,4 Michael Balke,1,4 Michael S. Caterino,1,5 Jesús Gómez-Zurita,1,6 Ignacio Ribera,7 Timothy G. Barraclough,2 Milada Bocakova,8 Ladislav Bocak,3 Alfried P. Vogler - straipsnis Science apie neįprastai didelės vabalų bioįvairovės priežastis.
History of Insects - fundamentalus apibendrinantis visų vabzdžių evoliuciją veikalas, kuris vainikuoja Rusijos paleoentomologų 50 metų darbą (skaitosi įtakingiausia pasaulio evoliucinės entomologijos 'mokykla'). Jis yra prieinamas iš VU tinklo, ebrary elektroninėje bibliotekoje.
Beetles and dinos living together - populiarus BBC straipsnis apie vabalus.
Bahamų povandeniniame urve surastos ekosistemos liekanos gali atskleisti buvusias salos gamtos ypatybes prieš tai kai į ją pateko žmogus
Unikalios povandeninių speleologų atrastos liekanos. Karstinėje įgriuvoje ilgą laiką išliko stabilios anoksinės sąlygos, kai mažas O2 kiekis ir didelė H2S koncentracija. Tokios unikalios sąlygos neleidžia veikti heterotrofiniams organizmams (grybams ir bakterijoms). Stuburinių liekanų amžius svyruoja nuo 4200 iki 1000 metų iki dabarties. Taigi jos labai jaunos, bet liekanos randamos joje labai skiriasi nuo dabartinės faunos. Šioje smegduobėje buvo surastos dvi dabar jau išnykusios stuburinių rūšis (dar neaprašytas sausuminis vėžlys ir sausuminis bėgiojantis sakalas - karakara). Dar ten aptiktos iki šiol Bahamuose nežinomo Kubos krokodilo liekanos. Iš viso aptiktos 38 keturkojų stubūrinių rūšis (įskaitant 1000 metų amžiaus žmogaus liekanas). Kas sąlygojo šios faunos išmirimą artimoje praeityje nėra aišku, nes aplinkos salygos buvo daug maž vienodos. Ar kaltas žmogus ar kažkokios ekosisteminės pertvarkos irgi nėra aišku. Tą atskleisti gali tiktai tolimesni karstinių įgriuvų ir urvų tyrimai, kurių Bahamose yra visa galybė.
Exceptionally well preserved late Quaternary plant and vertebrate fossils from a blue hole on Abaco, The BahamasDavid W. Steadman*,{dagger}, Richard Franz*, Gary S. Morgan{ddagger}, Nancy A. Albury§, Brian Kakuk§, Kenneth Broad¶, Shelley E. Franz*, Keith Tinker||, Michael P. Pateman||, Terry A. Lott*, David M. Jarzen*, and David L. Dilcher - Straipsnis PNAS apie unikalią tofocenozę.
Bahamas "Blue Hole" Yields Pre-Human Fossil Treasures - National Geographic reportažas apie unikalias urve aptiktas liekanas.
--
AS
Smagaus informacijos krimtimo! ;-)
Meteoritiniai smūgiai kaip bioįvairovės katalizatorius?
Dar vienas iš "astro+paleobio" serijos straipsnių.
Naujame Nature grupės seseriniame žurnale "Nature Geosciences" online pasirodė straipsnis kuriame pateikiami įrodimai kurie tarpusavyje suriša keistu teigiamų (!) ryšiu asteroidų kritimo dažnį su fantastišku biodiversifikacijos greičių padidėjimu. Jeigu šnekėti konkrečiai, čia kalba eina apie didžiausią bioįvairovės padidėjimo įvykį, kuris atsitiko ordoviko periode. Atliekant geocheminius ir paleontologinius įvairių pasaulio dalių ir to paties amžiaus uolienų tyrimus (nuo mums artimos Švedijos iki Kinijos) buvo aptikta stipri koreliacija tarp meteoritogeninių mineralų (chromito) kiekio ir spartaus jūrinių bestuburių įvairovės didėjimo.
Kažkada, prieš kokius 470 mln. metų (ankstyvajame ordovike) įvyko vienas stambiausių įvykių mūsų Saulės sistemoje, per paskutinius kelis milijardus metų - tuo metu asteroidų juostoje buvo sutrupintas L-chondritinių meteoritų motininis kūnas. Iš jo susidarė gabalai, dar ir dabar sudaro 20 % šiuo metu krentančių į Žemę meteoritų kiekio. Tokios išvados gautos analizuojant meteoritų geochemiją bei atliekant jų paviršiuje esančių smūginių pakitimų datavimus. Beveik iškart po to kai suiro šis milžiniškas asteroidas, musų planetoje užfiksuojamas 10 kartu didesnis meteoritinio bombardavimo intensyvumo padidėjimas (pagal geochemiją, bei žinomų kraterių kiekį). Baltoskandijoje (konkrečiai Švedijoje) surandami fosiliniai meteoritai nuo 1 iki 20 cm skersmens! Minima kad kai kuriais atvejais, didžiausio bombardavimo metu nežemiškos kilmės chromito granulių kiekis būdavo didesnis nei moliuose iš K/T ribos( tuo metu kai išmirė dinozaurai). Buvo lyginamas chromito granulių aptikimo dažnis pavyzdžiuose ir brachiopodų bioįvairovės lygis (rūšių kiekis sluoksniuose) - diagrama nr.3. Diagramoje matoma, kad riboje tarp 2 regioninių auštų (Volchovo ir Kundos) smarkiai padidėja rūšių kiekis, rūšiadaros ir išmirimo (!) greičiai, bei tiksliai toje pačioje vietoje smarkiai padidėja chromito kristalų kiekis.
Evoliucinis-ekologinis paaiškinimas: vidutinio dydžio perturbacijos, nesunaikina globalių ekosistemų bet jas sufragmentuoja ir neduoda joms stabilizuotis (t.y. nuolatos vyksta pertvarkos). Iš čia seka ir rūšiadoros bei išmirimų greičių vienalaikis padidėjimas.
Kai kurie paleobiologai iškėlė mintis, kad gal būt visa stratigrafija atspindi ne tik regioninius arba globalius geologinius bet ir astronominius įvykius. Šio tyrimo autorių komanda mini kad asteroidų bombardavimo intensyvumo padidėjimo patvirtinimo galima ieškoti kituose silikatinėse Saulės sistemos planetose bei palydovuose. Ir gal būt, dabartinio tipo vandenyninių ekosistemų susidarymo priežastis slypi kažkur tarp Marso ir Jupiterio ;-)
Nuorodos:
Asteroid breakup linked to the Great Ordovician Biodiversification Event
Birger Schmitz1, David A. T. Harper2, Bernhard Peucker-Ehrenbrink3, Svend Stouge2, Carl Alwmark1, Anders Cronholm1, Stig M. Bergström4, Mario Tassinari1 & Wang Xiaofeng5 - Straipsnis Nature Geosciences
Palaeontology: Meteoritic spur to life?
Florentin Paris1 - Apžvalginis straipsnis Nature Geosciences
EVOLUTION:
Did an Asteroid Shower Kick-Start the Great Diversification? - Apžvalginis straipsnis Science žurnale
Alisa stebuklų šalyje, Juodosios Karalienės dinamika bei koevoliucionuojančios sistemos.
Juodosios (angl. Raudonosios*) Karalienės fenomenas - tai hipotezė iškelta žymaus Čikagos universiteto paleontologo ir biologo teoretiko Lėjaus Van Valeno ( Leigh Van Valen). Ši hipotezė buvo iškelta tam kad paaiškintu Van Valeno aptiktas kai kurias kainozojaus žinduolių išmirimų dinamikos savybes: o konkrečiai išmirimo tikimybės nekintamumą homogeniškuose taksonuose (laikui bėgant išmiršta ta pati esančių taksonų proporcijos dalis). Ši dėsningumą net pavadino - Pastovaus išmirimo dėsniu arba autoriaus vardu Van Valeno dėsniu. Šiam pastovumui paaiškinti, kaip nusprendė Lejus Van Valenas tinka Liuiso Kerolo knygoje "Alisa stebuklų šalyje" aprašyta situacija, kai Juodoji šachmatų karalienė verčia Alisą bėgti iš visų jėgų, tam kad ji galėtu likti savo vietoje! Jeigu žiūrėti jau evoliuciniame kontekste, išeina taip kad laikui bėgant rūšių adaptyvumas nekinta. Tai tarsi amžinos ginklavimosi varžybos ir ne būtinai turinčios kažkokią konkrečią kryptį (kaip bus parodyta veliau). Plėšrūnai-Aukos-Konkurentai-Parazitai visi jie vieni su kitais susiję ir veikdami vienas kitą antagonistiškai (neigiama atranka), t.y. pakitus vienos rūšies adaptyvumui, kitos rūšis, veikiant atrankai, kaip mat ja vėl pasiveja (kitaip ekosistema destabilizuojama ir sugriūna).
Biologijoje ši hipotezė tapo labai populiari aiškinat įvairiausius faktus susijusius su koadaptacijomis (pvz. lyties atsiradimas). Viename paskutinių Nature numerių išėjo straipsnis ( Ellen Decaestecker et all.) kuriame aprašomas eksperimentinis Juodosios karalienės hipotezės tikrinimo eksperimentas. Tyrimo objektas - maža kūdra, kurios nuogulose stebima dafnijų ir jas parazituojančių bakterijų tarpusavio sąveika. Nuosėdos paimtos iš įvairių 30 metų kaupimosi intervalo dalių. Nuosėdose kaip dafnijos taip ir jų parazitai išlieka gyvi (dafnijos kiaušinuliu pavidalu, bakterijos - sporų). Eksperimentai rodo kad pavojingiausi parazitai yra tie kurie gyveno vienu metų su šeimininkais, o vėlesni ir prieš tai buvę ne taip efektyviai parazituoja - taigi laikui bėgant adaptacija nedidėja, tiesiog periodiškai keičiasi dafnijų ir jų parazitų polimorfinės atmainos. Esant vienam šeimininkų genų rinkiniui kūdroje dominuoja tam tikrą rinkinį turinčios parazitinės bakterijos, kurios dauginasi ir tokiu būdu mažina santykinį joms naudingų šeimininkų genotipų kiekį, kas jau sekančioje kartoje nulemia tai kad šeimininkų populiacijoje pradeda dominuoti kitas genotipas, tada pirmą genotipą turinčių bakterijų kiekis sumažėja ir padidėja alternatyvų genotipą turinčių kiekis..... ir taip genotipų autosvyravimai gali tęstis amžinai.
Nuorodos:
A new evolutionary law
L Van Valen - Evolutionary Theory, 1973 - originalus straipsnis kuriame Van Valenas paskelbė savo žymųjį dėsnį (deja pačio straipsnio reprinto internete neradau).
The Red Queen put to the test. Nature 313, 734-735 - M. J. Benton straipsnis "Nature" apie debatus susijusius su Juodosios karalienės hipoteze . Puiki ir lengvai skaitoma apžvalga.
Host–parasite 'Red Queen' dynamics archived in pond sediment
Ellen Decaestecker1,3, Sabrina Gaba4,5, Joost A. M. Raeymaekers1,2, Robby Stoks1, Liesbeth Van Kerckhoven1, Dieter Ebert4,6 & Luc De Meester1,6 - Straipsnis Nature apie dafnijų ir jas parazituojančių bakterijų Juodosios Karalienės dinamiką
Современные паразиты опаснее прошлых и будущих
12.12.07 | Генетика, Эволюция, Александр Марков - apžvalginis Aleksandro Markovo straipsnis "elementuose"
Red Queen - wiki straipsnis
* - angliškoje literatūroje Juodoji karalienė vadinama Raudonąja, dėl to kad anglai naudoja ne baltus-juodus, bet baltus-raudonus šachmatus.
Žinių "sprogimas" apie mezozojinius žinduolių taksonomiją ir biologiją!
Šiuo metu žemėje gyvena apie 5400 žinduolių rūšių. Tai daug, ar mažai? Išmirusiųjų jau dabar žinoma apie 4000... genčių. Ir jos vis atrandamos su didėjančiu pagreičiu. Kiek tada iš viso buvo rūšių? Veikiausiai eile arba dviem eilėmis daugiau nei genčių (gentyje turi būti ne mažiau nei viena rūšis). Šiuo metu jau žinoma 310 mezozojinių žinduolių genčių, iš kurių 2/3 atrastos per pastaruosius 25 metus, ir atradimų kreivė vis spartėja (pirmas prisegtas failas)! Duomenis įgalina pamatyti kur kas detalesnį ankstyvos žinduolių evoliucijos vaizdą. Priešingai nei prieš tai buvo manyta, mezozojiniai žinduoliai nebuvo vien tiktai nespecializuoti vabzdžiaėdžiai-visaėdžiai generalistai, tarp jų buvo daug formų su sudėtingais prisitaikymais konverguojančiais su dabartinių žinduolių prisitaikymais bei tarpusavyje ir daug kartų (sklandimas, skruzdėdystė, rausimasis, laipiojimas medžiuose, stuburinių plėšra). Duomenis rodo kad tokie sudėtingi morfologiniai požymiai kaip panaši vidinės ausies sandara bei tribosfeniniai krūminiai dantis atsirado keliolika kartu keliolikoje įvairių primityvių žinduolių grupių radiacijų. Tačiau absoliučiai daugumai tų žinduolių grupių nepasisekė, ir iki šiol buvo manoma kad jie yra unikalus dabartinių žinduolių (turimi omeny placentiniai ir sterbliniai) prisitaikymai. Žinduolių evoliucija pasižymėjo iteratyviu pobūdžiu, kai primityvios sandaros morfotipai iš naujo ir iš naujo generuoja vis tuos pačius (nors ir sudėtingus(!)) specializuotus fenotipus. Tikslios filogenetinės analizės įgalina suprasti žinduolių makroevoliucines radiacijas, kurios sprendžiant iš visko, vykdavo labai greitai - jų metu susiformuodavo daug trumpaamžių specializuotų atšakų. Tokios "radiacijos" dažniausiai išnykdavo nepaliekant jokių žinomų palikuonių (tarsi daugybiniai nesėkmingi eksperimentai). Tokios staigios radiacijos, nurodo į tai kad morfologinės įvairovės padidėjimas yra neatsiejamas nuo filogenetinių atšakų skilimo proceso. Tai jau savo ruoštu įrodo kad ilgos (laiko atžvilgiu) ir paslėptos filogenetinės linijos su maža rūšine ir morfologine įvairove ir mažais evoliucijos greičiais, kaip buvo postuluota placentinių atžvilgiu kai kurių molekuline fiologenetika užsiimančių biologų, yra beveik neįmanoma.
Laukiam. Kas dar paaiškės? - sekant nepaliaujamų atradimų lietui šioje srityje.
Nuorodos:
Nature 450, 1011-1019 (13 December 2007) | doi:10.1038/nature06277
"Transformation and diversification in early mammal evolution" Zhe-Xi Luo - Apžvalginis straipsnis "Nature" žurnale.
Kreidos periodo Šiaurės Afrika - milžiniškų teropodų terariumas.
Stivenas Briuseitas - magistrantas iš Bristolio universiteto, aprašė naują super-teropodų rūšį, surasta Polo Sereno ekspedicijos į Nigerį metu. Tai vienas iš didžiausių visų laikų plėšriųjų dinozaurų. Jo pavadinimas - Carcharodonosaurus iguidensis (roplys su baltojo ryklio dantimis iš Iguiden regiono). Jo ilgis buvo apie 13-14 m, aukštis apie 6 m. kaukolės ilgis apie 1,75 m. Tai jau antroji identifikuota Carcharodontosaurus genties rūšis Šiaurės Afrikoje. Kita rūšis - tai šiek tiek mažesnis Carcharodontosaurus sacharicus, kuris buvo atrastas Maroke ir aprašytas prieš 10 metų (štai čia jo 1,65 m ilgio kaukolė palyginimui su žmogaus kaukole). Šios dvi rūšis gyveno labai arti viena kitos, ganėtinai ribotose teritorijose, keliose didelėse salose. Tuo metu kai jie gyveno - t.y. kreidos periodo viduryje, pasaulyje buvo aukščiausias vandenyno lygis vos ne per visą fanerozojaus eoną. Tuo metu didžiuliai Afrikos plotai buvo užlieti seklių jūrų ir susidarydavo geografinės salos, kas savo ruoštu galėjo inicijuoti alopatrinę rūšiadarą.
Įdomu yra tai kad Carcharodontozaurai buvo ne vieninteliai superplėšrūnai savo ekosistemose, šalia jų gyveno dar minimum po 2 - 3 milžiniškų teropodų rūšis. Mažiausi iš jų buvo didesni nei Tyrannosaurus rex(!) (nuo 8 iki 13,3 m ilgio Deltadromeus agilis). Didžiausias iš jų visų - Spinosaurus aegipticus (iki 18 m ilgio ir kokių 12 t svorio). Klausymas yra - kaip jie sugyvendavo visi kartu? Aišku jie turėjo skirtis ekologiškai, nes jų sandara buvo labai skirtinga: Deltadromeus - buo laibas (svėrė viso labo 3,5 t) gretitakoji plėšrūnas, Spinosaurus - ilgasnūkis pusiau-amfibiotinis plėšrūnas oportunistas, o Carcharodontosaurus - sunkaus sudėjimo atletas, kuris sprendžiant iš naujų jam giminingos dinozaurų genties ( Mapusaurus) radinių galėjo būti kolektyvinis plėšrūnas medžiojantis gaujomis didžiausius visų laikų gyvūnus titanozaurus . Be milžiniškų plėšriųjų dinozaurų, buvo dar ir kiti milžiniški plėšrūnai - pvz. 12 m krokodilas Sarcosuchus imperator.
Nuorodos:
New meat-eating dinosaur unveiled - populiarus straipsnis BBC.
Dino-Land - Stiveno Briuseito tinklapis, kuri jis administruoja jau nuo 1997 metų. Daug naudingos informaacijos, ypač jeigu Jus domitės dinozaurais, paleontologija arba evoliucija.
Paul Sereno: paleontologist - Polo Sereno tinklapis, kuriame galima surasti informacijos apie jo atrastus dinozaurus ir kitus mezozojaus keturkojus iš įvairių pasaulio dalių
Journal of Vertebrate Paleontology - stuburinių paleontologijos žurnalas . Jame pasirodys minėtas straipsnis apie naujai aprašytą Carcharodontosaurus iguidensis rūšį.Šis žurnalas nėra atviro priėjimo, todėl galima bus perskaityti tiktai reziume.
Banginių protėvis buvo nykštukinis kanopinis, panašus į tropinį elniuką...
Tai kad kanopiniai yra banginių protėviai arba artimi giminaičiai, žinoma jau ganėtinai seniai. Tačiau kokie konkrečiai kanopiniai yra banginių protėviai iki šiol buvo ne visai aišku: mezonichidai, antrakoteridai (hipopotamų protėviai) ir kiti kanopiniai. Nature straipsnyje pateikiami tyrimai rodo kad vis dėl to artimiausi dabartiniai banginių giminaičiai - begemotai (ši išvada sutampa su molekulinės filogenetikos duomenimis).Tačiau jie negalėjo būti tiesioginiai banginių protėviai vien dėl to kad begemotai atsirado pirma karta Azijoje prieš 6 mln. metų, o banginiai prieš 50 mln., taigi jie turi tiktai tolimą bendrą kanopinį protėvį.
Straipsnyje aprašytas žinduolis Indohyus, priklausė endeminių kanopinių žinduolių grupei vadinamai Raoeliidae kurios atstovai randami tiktai Indijos mikrokontinete (eocene Indija buvo izoliuota nuo kitų kontinentų ir lėkė visu greičiu į Aziją). Jeigu remtis kladistiniu tyrimu, atliktu PAUP programa, lyginant dabartinius ir išmirusius porakanopinius, banginius ir primityvius kanopinius mezonichidus: Raoeliidai kur kas artimesni pažangiųjų banginių atžvilgiu nei kitų kanopinių atžvilgiu ir sudaro su jais bendrą klasterį. Taigi jeigu šiuos kanopinius talpinti su visais porakanopiniai, tada porakanopiniai bus parafiletinis taksonas (sudarytas ne pagal giminystę, o pagal išorinį panašumą), bet jeigu Raoeliidus įterpti į Cetacea būrį, tada dalis banginių bus kanopiniai ir kailiniuoti. Tokie sistematiniai neapibrėžtumai dažnai atsiranda nagrinėjant stambių taksonų atsiradimo klausymus.
Indohyus svarbus dar ir tuo kad jis leidžia spręsti apie pradinį banginių protėvių biotopą ir morfologinius prisitaikymus prie jo, nes šis gyvūnas toks artimas bendram jų protėviui. Jo kaulų histologiniai tyrimai rodo, kad jie buvo kur kas masyvesni, patyre osteosklerozę, kuri aptinkama daugelyje dabartinių ir išmirusių vandenyje gyvenančių keturkojų (ji padidina bendrą organizmo tankį, kas leidžia jam nugrimzti ir gyventi tvenkinio dugne). Kiti įrodymai nurodantis kad šis kanopinis buvo vandenyje gyventis žinduolis: tai būdingas d18O/16O santykis, bei mažos šio santykio tarpindividinės variacijos, kas nurodo kad gyventa izotopiškai kur kas homogeniškesnėje vandens aplinkoje (sausuminių gyvūnų d18O/16O variacijos kur kas didesnės). Tačiau d13C/12C izotopiniai tyrimai nurodo kad jis mito ne būtinai vandens organizmais. Taigi veikiausiai tai buvo kapibaros dydžio žinduolis, kartais išeidavęs į sausumą ir ten mitęs, o vandenyje besislepiantis nuo pavojų.
Nuorodos:
Whales originated from aquatic artiodactyls in the Eocene epoch of India
J. G. M. Thewissen1, Lisa Noelle Cooper1,2, Mark T. Clementz3, Sunil Bajpai4 & B. N. Tiwari5 - straipsnis Nature apie nykštukinį banginių protėvių giminaitį Indohyus.
Whales May Be Related to Deer-Like Beast - populiarus straipsnis Time žurnale.
Whales Descended From Tiny Deer-like Ancestors - populiarus straipsnis Science Daily
Indohyus and Cetacean Relations - Hairy Museum of Natural History apžvalginis straipsnis apie Indohyus
Surasta trūkstama banginių evoliucijos dalis? - populiarus straipsnis " technologijos.lt" portale. Pastaba: kai kurios išvados sukeistos vietomis: šis žinduolis gyveno vandenyje o maitinosi sausumoje (ten atvirkščiai). Ir dar, gyvūnas vadinasi Indohyus o ne Indonyus (hyus- lotyniškai "kiaulė", Indo- nurodo kad surastas Indijoje)
Tikslios filogenetinės rekonstrukcijos leidžia evoliuciškai suprasti vabalų super-radiaciją.
Vabalai - didžiausia biologinę įvairove pasižyminti biologinė grupė (jeigu skaičiuoti rūšių kiekį). Science žurnale (Toby Hunt el al.) praneša apie detalią šio būrio filogenetinę analizę superšeimų ir šeimų lygyje. Analizė buvo atlikta lyginant 3 bendrų genų nukleotidų sekas iš 1900 rūšių. Filogenetinė analizė (molekulinio laikrodžio datavimai) buvo kalibruoti paleontologiniais duomenimis pagal FAD'us *. Tyrimai rodo kad dauguma dabartinių vabalų šeimų atsirado jau juros periode ir jų stulbinanti divesifikacija (bent jau šeimų lygyje) nėra tiesiogiai susijusi su žiedinių augalų diversifikacija, kuri įvyko šiek tiek vėliau. Kaip manoma vabalų grupių atsiradimo greitis buvo daug maž pastovus, o jų didelis kiekis paaiškinamas grupių stabilumu (atsparumas išmirimui), tiesiog vyko pastovi taksonų akumuliacija. Aišku naivu tikėtis kad žiedinių augalų atsiradimas niekaip nepaveikė vabzdžių, tiesiog atsiradus žiediniams augalams veikiausiai padidėjo rūšinė (lokalios adaptacijos) bet ne šeimų įvairovė.Tai kad didžioji dalis stambių vabalų grupių (Polyphaga, Adephaga ir kt.) atsirado jau anksti mezozojuje patvirtina ir paleontologiniai duomenis (antras prisegtas failas, rodo stambių vabalų grupių pasirodymo chronologiją (iš "History of Insects" 169 pslp.))
FAD - First Appearance Datum (pirmo pasirodymo data), nagrinėjamo taksono pirmas pasirodymo įvykis paleontologiniame metraštyje. Nurodo minimalų grupės amžių. Parametras dažnai naudojamas geologinėje sluoksnių koreliacijoje bei biochronologinėje įvykių ordinacijoje. Taipogi naudojamas bioinformatikoje kaip minimali nagrinėjamos grupės amžiaus riba, vykdant filogenetines rekonstrukcijas.
Nuorodos:
A Comprehensive Phylogeny of Beetles Reveals the Evolutionary Origins of a Superradiation
Toby Hunt,1,2* Johannes Bergsten,1,2* Zuzana Levkanicova,3 Anna Papadopoulou,1,2 Oliver St. John,1,2 Ruth Wild,1,2 Peter M. Hammond,1 Dirk Ahrens,4 Michael Balke,1,4 Michael S. Caterino,1,5 Jesús Gómez-Zurita,1,6 Ignacio Ribera,7 Timothy G. Barraclough,2 Milada Bocakova,8 Ladislav Bocak,3 Alfried P. Vogler - straipsnis Science apie neįprastai didelės vabalų bioįvairovės priežastis.
History of Insects - fundamentalus apibendrinantis visų vabzdžių evoliuciją veikalas, kuris vainikuoja Rusijos paleoentomologų 50 metų darbą (skaitosi įtakingiausia pasaulio evoliucinės entomologijos 'mokykla'). Jis yra prieinamas iš VU tinklo, ebrary elektroninėje bibliotekoje.
Beetles and dinos living together - populiarus BBC straipsnis apie vabalus.
Bahamų povandeniniame urve surastos ekosistemos liekanos gali atskleisti buvusias salos gamtos ypatybes prieš tai kai į ją pateko žmogus
Unikalios povandeninių speleologų atrastos liekanos. Karstinėje įgriuvoje ilgą laiką išliko stabilios anoksinės sąlygos, kai mažas O2 kiekis ir didelė H2S koncentracija. Tokios unikalios sąlygos neleidžia veikti heterotrofiniams organizmams (grybams ir bakterijoms). Stuburinių liekanų amžius svyruoja nuo 4200 iki 1000 metų iki dabarties. Taigi jos labai jaunos, bet liekanos randamos joje labai skiriasi nuo dabartinės faunos. Šioje smegduobėje buvo surastos dvi dabar jau išnykusios stuburinių rūšis (dar neaprašytas sausuminis vėžlys ir sausuminis bėgiojantis sakalas - karakara). Dar ten aptiktos iki šiol Bahamuose nežinomo Kubos krokodilo liekanos. Iš viso aptiktos 38 keturkojų stubūrinių rūšis (įskaitant 1000 metų amžiaus žmogaus liekanas). Kas sąlygojo šios faunos išmirimą artimoje praeityje nėra aišku, nes aplinkos salygos buvo daug maž vienodos. Ar kaltas žmogus ar kažkokios ekosisteminės pertvarkos irgi nėra aišku. Tą atskleisti gali tiktai tolimesni karstinių įgriuvų ir urvų tyrimai, kurių Bahamose yra visa galybė.
Exceptionally well preserved late Quaternary plant and vertebrate fossils from a blue hole on Abaco, The BahamasDavid W. Steadman*,{dagger}, Richard Franz*, Gary S. Morgan{ddagger}, Nancy A. Albury§, Brian Kakuk§, Kenneth Broad¶, Shelley E. Franz*, Keith Tinker||, Michael P. Pateman||, Terry A. Lott*, David M. Jarzen*, and David L. Dilcher - Straipsnis PNAS apie unikalią tofocenozę.
Bahamas "Blue Hole" Yields Pre-Human Fossil Treasures - National Geographic reportažas apie unikalias urve aptiktas liekanas.
--
AS
Norbertas Noreika
Dec 27, 2007, 12:30:47 PM12/27/07
to g-mo...@googlegroups.com
Sveiks, kolega,
dėl vabalų truputį norėčiau pasiteiraut. Šiaip pastebėjau įdomų dalyką dėl vabalų sistematikos, o konkrečiai Adephaga (plėšrieji vabalai) pobūrio. Na kaip aš įsivaizduoju ir vabalai ne išimtis šiuolaikinėje sistematikoje ir tikriausiai jų sistematika atspindi filogenezę. Tiesiog anksčiau Adephagų šeimų "vardinimas" prasidėdavo nuo Carabidae (žygiai) šeimos, o vat dabar švedų, britų ir danų naudojamose sistematikose pirmieji vardinami Gyrinidai (sukučiai), po jų- dusios, haliplidai (visos trys šeimos- vandens vabalai) ir tik po jų- žygiai. Įdomu, ar čia galėtų būti susiję su naujais vabalų evoliuciniais duomenimis?
Ir įdomūs pastebėjimai-klausimai apie vabzdžių fosilijų radviečių paplitimą pasaulyje. Paleozojinių vabzdžių fosilijų daugiausia radviečių yra Vakarų Europoje, JAV ir Vakarų Sibire, o Afrikoje ir Australijoje tik po kelias radvietes. Mezozojinių vabzdžių fosilijų nemažai rasta JAV, Vakarų Europoje, Argentinoje ir labai daug Rytų Azijoje- Mongolijoje, Kinijoje ir Rusijos Tolimuosiuose Rytuose. Australija ir Afrika vėl turi tik kelias radvietes. Ta pati situacija Afrikoje ir Australijoje ir su Kainozojaus vabzdžių fosilijomis. Na o daugiausia kainozojinių vabzdžių fosilijų radviečių rasta JAV, Europoje ir Japonijoje. Ar įmanoma kaipnors paaiškinti tokį keistą skirtingų erų vabzdžių fosilijų pasiskirstymą?
Šaltinis: "History of Insects"
--
Natura maxima miranda in minimis
Andrej S
Dec 29, 2007, 4:29:31 PM12/29/07
to g-mo...@googlegroups.com
On Dec 27, 2007 7:30 PM, Norbertas Noreika <norberta...@gmail.com> wrote:
Sveiks, kolega,
dėl vabalų truputį norėčiau pasiteiraut. Šiaip pastebėjau įdomų dalyką dėl vabalų sistematikos, o konkrečiai Adephaga (plėšrieji vabalai) pobūrio. Na kaip aš įsivaizduoju ir vabalai ne išimtis šiuolaikinėje sistematikoje ir tikriausiai jų sistematika atspindi filogenezę. Tiesiog anksčiau Adephagų šeimų "vardinimas" prasidėdavo nuo Carabidae (žygiai) šeimos, o vat dabar švedų, britų ir danų naudojamose sistematikose pirmieji vardinami Gyrinidai (sukučiai), po jų- dusios, haliplidai (visos trys šeimos- vandens vabalai) ir tik po jų- žygiai. Įdomu, ar čia galėtų būti susiję su naujais vabalų evoliuciniais duomenimis?
Filogenetinėje sistematikoje yra svarbi santykinė tų šeimų padėtis tarpusavio atžvilgiu (kitaip tariant filogenetinio medžio topologija). Sprendžiant iš kladogramų ir tavo pateikto pavyzdžio, šios schemos nurodo tų šeimų pasirodymo tvarką (kas anksčiau, kas veliau), pvz šis atvejis (pirmas medis) - http://www.tolweb.org/Adephaga . Filogenetinės sistematikos pagrindu sukurti medžiai kinta, ir kinta jie nebūtinai dėl naujų duomenų įvedimo. Gali skirtis pavyzdžiui skirtingų mokslininkų grupių filosofiniai požiūriai į sistematika. Atitinkamai jie pasirenka skirtingas klasifikavimo strategijas. Vienaip schemos atrodo jeigu remtis dabartinių organizmų molekuliniais požymiais(DMolP), kitaip jeigu remtis morfologiniais(DMorfP), dar kitaip jeigu imti juos bendrai (DMolP+DMorfP), ir dar kitaip jeigu prijungti išmirusius organizmus ((DMolP+DMorfP)+(IMolP+IMorfP)); ir dar kitaip jeigu be pačių organizmų požymių į analizę įtraukti organizmų laikines charakteristikas (pasirodymo tvarka paleontologiniame metraštyje (Appearance Event Datum + ((DMolP+DMorfP)+(IMolP+IMorfP)))), arba bet kokios šių duomenų kombinacijos. Be to egzistuoja įvairus filogenetinių santykių (giminystės nustatymo algoritmai), parinkus skirtingus klasterizavimo metodus irgi gali gautis skirtingi medžiai.
Be to, dar norėčiau paminėti kad naudojant kladistinę (filogenetinę) klasifikaciją grupių sudėtis yra labai nestabili ir priklausoma kaip nuo duomenų, taip ir nuo metodų. Pvz. dromeozaurams gali priklausyti arba keliasdešimt rūšių arba 9000, priklausomai nuo to ar paukščiai yra jų seserinė grupė arba dukterinė (o pati paukščių padėtis priklauso jau nuo anksčiau išvardytų veiksnių).
Klasikinė Linėjaus stiliaus sistematika yra stabilesnė, tačiau ji yra be galo subjektyvi ir neturi jokio matematinio pagrindo, ir remiasi specialistų patirtimi (sunku įrodyti adekvatumą).
Aišku su visais šiais sistematikos šposais reikia dar man pačiam išsiaiškinti, nes neaiškumų yra daugybė. Sustačius visus taškus virš "i", tikiuosi atsiras kokia dienelė apžvalgai sukurti...
Ir įdomūs pastebėjimai-klausimai apie vabzdžių fosilijų radviečių paplitimą pasaulyje. Paleozojinių vabzdžių fosilijų daugiausia radviečių yra Vakarų Europoje, JAV ir Vakarų Sibire, o Afrikoje ir Australijoje tik po kelias radvietes. Mezozojinių vabzdžių fosilijų nemažai rasta JAV, Vakarų Europoje, Argentinoje ir labai daug Rytų Azijoje- Mongolijoje, Kinijoje ir Rusijos Tolimuosiuose Rytuose. Australija ir Afrika vėl turi tik kelias radvietes. Ta pati situacija Afrikoje ir Australijoje ir su Kainozojaus vabzdžių fosilijomis. Na o daugiausia kainozojinių vabzdžių fosilijų radviečių rasta JAV, Europoje ir Japonijoje. Ar įmanoma kaipnors paaiškinti tokį keistą skirtingų erų vabzdžių fosilijų pasiskirstymą?
Šaltinis: "History of Insects"
Šiaip tokio netolygaus radimviečių pasiskirstymo priežastis gali būti kelios. Tačiau svarbiausia iš jų, veikiausiai yra Džono Elrojaus (John Alroy) pirma karta įvardyta "Geografijos Trauka" (analogiškai su D. Raupo "Dabarties Trauka"): t.y. kai rūšies (atodangos ar kitos susijusios informacijos) aptikimo tikimybė yra stipriai sąlygota jos geografinio paplitimo. Tradiciškai tokie pasaulio regionai kaip Europa, Š. Amerika arba buvusi TSRS yra labiau ištirti nei kiti pasaulio regionai. Šie ištrtumo geografiniai netolygumai tiriami didelės paleobiologų grupės (35 nariai) prie paleobiology database. Mažai tikėtina, kad tokiose didelėse teritorijose kaip Afrika arba Australija, ilgai (380 mln. m.) egzistuotu fosilizacijai nepalankios sąlygos, turint omeny nuolat besikeičiančius žemės paviršiaus geodinaminius procesus.
John Alroy pranešimas, Amerikos Geologų Draugijos 2007 m. metiniame sąskrydyje, skirtas bioįvairovės signalą iškraipančių faktorių analizei - THE PULL OF LITHIFICATION, GEOGRAPHY, AND COLLECTION SIZE ON PHANEROZOIC MARINE DIVERSITY PATTERNS
ALROY, John, Paleobiology Database, NCEAS, University of California, 735 State Street, Santa Barbara
--
AS
Norbertas Noreika
Dec 29, 2007, 6:53:41 PM12/29/07
to g-mo...@googlegroups.com
Visų pirma, dėkui, Gina, už tikrai labai įdomų straipsnį. kaip suprantu čia tas pats straipsnis iš kurio Andrejus aukščiau parašė jo santrauką :) Įdomu buvo paskaityt jo pateiktos informacijos šaltinį :) Tik dėl tos sistematikos tai nelabai aiškiau. Na matai, Andrejau, viskas būtų lyg ir logiška- tarkim nauja Adephagų eiliškumo sistema paremta jų atsiradimo eiliškumu. Tik kad Gyrinidai, haliplidai ir dusios pakliuvo į vandenį antriniu būdu, t.y. jie atsirado iš sausuminių vabalų. O Carabusai yra sausumos vabalai. Tai lyg ir turėtų būt senesni nei jų artimi vandens giminaičiai. Ar gali būt ir kažkaip kitaip?
O dėl to fosilinės medžiagos ištirtumo Afrikoje, tai juk tarkim Rytų Afrikoj paleontologai (Lykių šeimynėlė ir kt.) ten juk daug kasinėjo, na tik jiem ten hominidų fosilijos labiau rūpėjo. Bet gal lygegrečiai galėjo būti tiriamos ir vabzdžių fosilijos (aišku nebūtinai tų pačių paleontologų, kurie tiria žmonių fosilijas, bet jų kolegų).
Andrej S
Dec 30, 2007, 2:27:25 PM12/30/07
to g-mo...@googlegroups.com
On Dec 30, 2007 1:53 AM, Norbertas Noreika <norberta...@gmail.com> wrote:
Tik kad Gyrinidai, haliplidai ir dusios pakliuvo į vandenį antriniu būdu, t.y. jie atsirado iš sausuminių vabalų. O Carabusai yra sausumos vabalai. Tai lyg ir turėtų būt senesni nei jų artimi vandens giminaičiai. Ar gali būt ir kažkaip kitaip?
Šiaip ta schema parodo giminingų grupių išsiskyrimo chronologiją. Tiesiog, pagal filogenetinę analizę taip išeina, kad Gririnidai turi mažiausiai bendrų požymių su kitomis šeimomis, ir jie tokiu atveju turėjo ilgiau evoliucionuoti atskirai ( t.y. anksčiau atsiskirti nuo bendro protėvio). Be to, jie dabar yra vandens vabalai (patikėsiu Norberto žodžiu;), bet kas sakė kad Girinidų protėviai, kurie kažkada atsiskyrė nuo bendro protėvio tarkim su Carabidae nebuvo sausuminiais, ir į vandenį jie grįžo vėliau, jau po divergencijos? Be to, kaip spėju, ši filogenetinė schema yra sudaryta remiantis tiktai dabartinių organizmų požymiais, ir veikiausiai tiktai molekuliniais (pvz. homologiškų DNR atkarpų lyginimo metu). Taigi ji (schema) gali būti ir neteisinga.
O dėl to fosilinės medžiagos ištirtumo Afrikoje, tai juk tarkim Rytų Afrikoj paleontologai (Lykių šeimynėlė ir kt.) ten juk daug kasinėjo, na tik jiem ten hominidų fosilijos labiau rūpėjo. Bet gal lygegrečiai galėjo būti tiriamos ir vabzdžių fosilijos (aišku nebūtinai tų pačių paleontologų, kurie tiria žmonių fosilijas, bet jų kolegų).
Jeigu imti bendrai (gal būt išskyrus PAR), Afrika vis dar yra neištyrinėtas kontinentas. Tai įrodo nuolatinis atradimų lietus, kuris vyksta su pagreičiu. Be to, sisteminės žinios apie Afrikos kontinento geologiją, bei tuo pačiu ir paleontologiją, reikalauja stiprios, juos remiančios ekonomikos (gal ne minėsiu kiek kainuoja vienas gręžinys). Manau mes tikrai turėsim kur kas geresnį vaizdą apie gyvybės evoliuciją, bet tai kaip spėju turėtu įvykti po kokiu 50 - 100 metų (yra pvz. sudaryti dinozaurų genčių lygio įvairovės atradimų dinamikos modeliai - kažkada rašiau apie tai GMF forume - Dinozaurų paleobiologija, Mokslotyra: Kiek dar liko neatrastų dinozaurų genčių? ).
--
AS
Norbertas Noreika
Jan 1, 2008, 10:38:39 AM1/1/08
to g-mo...@googlegroups.com
Su Naujaisiais! :)
tai vat ir įdomu būtų sužinot, kuo remdamiesi sudarė tą schemą entomologai. Na o tai, kad Afrikoje paleontologiniai tyrimai "yra nutaikyti į moksliškai seksualiausias" grupes nelabai ir stebina :)
Tai ryt gyvai pratęsim diskusiją :) Iki
tai vat ir įdomu būtų sužinot, kuo remdamiesi sudarė tą schemą entomologai. Na o tai, kad Afrikoje paleontologiniai tyrimai "yra nutaikyti į moksliškai seksualiausias" grupes nelabai ir stebina :)
Tai ryt gyvai pratęsim diskusiją :) Iki
Reply all
Reply to author
Forward
0 new messages