Apie mioceno epochos Viduržemio jūros Mesinos druskingumo krizę
28 views
Skip to first unread message
Andrej Spiridonov
Mar 25, 2012, 12:55:14 PM3/25/12
to G-mokslai
Mesinos druskingumo krizė - tai unikalus Žemės istorijos įvykis, kuomet dėl tektoninių priežasčių buvo atskirtas Viduržemio jūros baseinas nuo Atlanto vandenyno bei dėka to išdžiuvo Viduržemio jūra o jos vietoje plytėjusios milžiniškos sausringos lygumos buvo kelis kilometrus žemiau pasaulinio vandenyno lygio. Viskas tai įvyko geologiškai visai neseniai - neogeno periodo mioceno epochoje, maždaug prieš 5 - 6 milijonus metų. Dėl šios priežasties egzistuoja ganėtinai nemažai kaip stratigrafinių-geologinių tų įvykių įrodymų, taip ir įvairių geomorfologinių formų, kurios nužymėjo didelius pasikeitimus hidrografiniame režime, kurie įvyko dėl jūros išdžiuvimo. Druskingumo krize šis laikotarpis vadinamas, dėl to, kad Viduržemio jūros dugne nagrinėjamo laikotarpio metu susiklostė milžiniški akmens druskos, anhidrito, magnio ir kitų druskų klodai, kurie rodo, kad ten turėjo būti didesnė nei 35 C laipsnių oro temperatūra. Šios medžiagos dažniausiai klojasi sekliose lagūnose karšto klimato sąlygomis. Taigi, galima numanyti, kad tuo metu Viduržemio jūros dugne turėjo telkšoti eilė druskingų ežerų į kuriuos sutekėdavo gausios Europos bei Afrikos upės, kurios ir atnešdavo mineralines medžiagas.
Šio įvykio struktūros, eigos bei įvairių klimatinių efektų žemės sistemai o taip pat evoliucinių efektų organiniam pasauliui tyrimai yra labai intensyvūs. Čia, stengsiuosi apžvelgti kelis tyrimus, kurie kaip tik ir atskleidžia minėtas mokslines problemas (Murphy et al., 2009; Agustí, 2006; Blanc, 2006; Van der Made et al., 2006; Roveri and Manzi, 2006).
Kokiu būdu išdžiuvusi jūra pakeitė regioninį ir globalų planetos klimatą?
Įvykus Viduržemio jūros atsiskyrimui nuo Atlanto vandenyno įvyko staigus jos lygio kritimas nuo 1,5 iki 2,5 km ir daugiau (Murphy et al., 2009). Tai savo ruožtu užkaitino buvusį jūros dugną bei pakeitė atmosferos cirkuliacijos pobūdį, kuris atsiliepė kaip regioniniam taip ir globaliam klimatui. Dėka to, kad išdžiuvo toks didelis jūrinis baseinas, visas tas vanduo per kritulius buvo grąžintas į pasaulinį vandenyną, o tai sukėlė jo vandens atskiedimą 6 promilėmis. Toks atskiedimas savo ruožtu pakeitė pasaulinio vandenyno vandens fizines savybės, dėl ko jis galėjo sušalti aukštesnėje temperatūroje ir dėl to taip vadinamame Mesininiame laikotarpyje buvo kur kas daugiau jūrinio ledo nei analogišką klimatą turėjusiuose kituose Žemės vystymosi laikotarpiuose.
Nagrinėjamo tyrimo, išspausdinto "Palaeogeography, Palaeoclimatology, Palaeoecology" žurnale, autoriai sukūrė tikėtiną tuometinio Mesinos druskingumo krizės metu buvusio klimato modelį, remdamiesi paleogeografiniais parametrais apie tuometinį žemės paviršių, vandenyno cirkuliaciją bei atmosferos sudėtį. Pvz. vykstant vandens masių apykaitai tarp Viduržemio jūros ir Atlanto vandenyno į Viduržemio jūrą pakliūną šilti paviršiniai vandenys, kurie stipriai ją šildo (6 W/m kv. ekvivalentas per visą jūros plotą) ir tuo pat metu šaltesni, druskingesni ir gilesni jūros vandenys paskęsta į vandenyno gelmes. Įvykus šios jūros atsitvėrimui, pasikeitė ir šis cirkuliacinis šilumos bei medžiagos perskirstymo balansas.
Modeliavimo rezultatai rodo - Temperaturines _anomalijos _Mesinos _druskingumo _krizes _metu.jpg, kad jūros lygio pažemėjimas sukeltas išdžiuvimo Viduržemio jūros regione sukėlė didelę teigiamą temperatūrinę anomaliją. Beje, ši anomalija driekiesi visoje Europoje kaip žiemomų taip ir vasarų metu. Tuo pat metu atsirado neigiama anomalija Aliaskoje bei Azijoje. Analogiškai pasikeitė ir vyraujančių vėjų kryptys. Bendrai toks klimatinis režimas dar labiau sustiprindavo sausringas klimatines sąlygas, kai sumažėdavo kritulių skaičius bei sustiprėdavo garavimo intensyvumas. Viduržemio jūros orogorafinių padarinių (temperatūros ir aukščio lauko) nulemtos temperatūrinių pokyčių bangos sklisdavo per visą planetą. Viena iš tokių pokyčių pasekmių yra uraganų ir kitų ekstremalių meteorologinių reiškinių persiskirstymas žemės rutulyje.
Geologinės Mesinos druskingumo krizės priežastys bei šios krizės stratigrafinis pėdsakas
Antrame aprašomame straipsnyje, kuris taip pat buvo pateiktas "Palaeogeography, Palaeoclimatology, Palaeoecology" žurnale, atskleidžiama išvystyta Viduržemio jūros regiono Mesinos druskingumo krizės laikotarpio stratigrafija (Roveri and Manzi, 2006). Pagal bendrą geologų konsensusą, vėlyvojo mioceno epochos nuogulos Viduržemio jūros regione yra skirstomos į trys nuosėdinių uolienų kompleksus - svitas - Mesinos _krizes _Adrijos _priekalnes _stratigrafija.jpg. Apatinė uolienų formacija susiformavo prieš 7,251–5,96 mln. metų ir pagrindę sudaryta iš organine medžiaga turtingų skalūnų, kurie susidarė euksininėmis (vandens apnuodyto H2S) sąlygomis, kuomet Viduržemio jūroje buvo sumažėjusi vandens cirkuliacija. Vidurinė formacija kuri susidarė prieš 5,96 – ∼ 5,60 mln. metų, sudaryta iš sekliavandenių evaporitinių uolienų (uolienų, kurios susidaro garuojant vandeniui sekliuose baseinuose). Viršutinė formacija, kuri susidarė prieš ∼ 5,60 – 5,33 milijonų metų, kuri dar vadinama viršutiniu evaporitu, sudaryta iš nejūrinių - t.y. sausuminių nuogulų, kuriose randama gausi kontinentinė fauna. Paskutinės nuogulos nužymi visiško Viduržemio jūros išdžiuvimo laikotarpį - Mesinos druskingumo krizę. Po to, kai Viduržemio jūra vėl apsijungė, prasidėjus pliocenui, su Atlanto vandenynu, jos baseine vėl prasidėjo tvarkinga sluoksniuota ritmiška sedimentacija - Mioceno-Plioceno _riba _Apeninuose.jpg.
Paskutinė Viduržemio jūros druskingumo krizės vystymosi stadija, kuri yra užfiksuota kontinentinio pobūdžio nuosėdinių uolienų komplekse vadinama "Lago Mare". Šios "Lago Mare" nuogulos turi didžiulį iki 1 km storį. Jos sudaro sluoksniuotą ritmišką storymę, kuri atspindi klimatologinius Milankovičiaus ciklus - dėl žemės orbitos ir sukimosi ašies sezonų metu atsirandančius temperatūros žemės paviršiuje pokyčius. Tačiau, šiame apie 300 tūkst. metų trukmės laikotarpyje neįvyko magnetinių polių pasikeitimų, todėl šias nuogulas yra sunku sukoreliuoti tarp skirtingų atodangų viename regione (naujos plačiai paplitusios rūšys, kurios būtu randamos visose aplinkose irgi neatsirado). Šiame intervale skirtinguose regionuose nuo Nilo deltos iki Kipro arba Sicilijos aptinkami 3 - 4 ciklai (kai kuriose vietovėse veikiausiai vienas ciklas buvo nueroduotas), kuriuose kaitaliojosi uolienų sudėtis nuo stambių nuolaužų iki smulkiagrūdiškesnių dalelių. Kiekvieno šios ciklo trukmė turėtu būti apie 80 tūkst. metų. Šie nuosėdinių uolienų klojimosi ciklai atitiktu Žemės precesijos ciklus. Tačiau, įdomus dalykas, kad viršutinė nuosėdų atspindinčių Mesinos druskingumo krizės eigą pobūdis rodo, kad jos sudaro transgresyvų trendą, kai gyliau susidarančios uolienos artėja link kontinento gilumos - Nilo _delta _miocenas-pliocenas.jpg. Šis dėsningumas rodo, kad smulkesnių nuogulų sedimentacija laikui bėgant artėjo link kontinento. Tą paaiškinti gali du procesai. Visų pirma, galėjo būti taip, kad kažkoks nejūrinis baseinas Viduržemio jūros teritorijoje niekados visiškai neišnyko ir tiesiog jo lygis didėjo ir todėl smulkesnės nuosėdos pradėdavo kauptis aukščiau. Taip pat tikėtinas scenarijus, kad visiškai išdžiuvus Viduržemio jūrai, izostatiškai dėl Archimedo jėgų, pradėjo kilti buvusios jūros dugnas, dėl to, kad nuo jo buvo "nuimta" 1 - 2,5 km vandens storymė. O tai savo ruožtu galėjo išlyginti šio regiono paleoreljefą. Tačiau, kaip rašo autoriai, šiuolaikiniai įrodymai neleidžia atskirti kuris iš šių įvardytų procesų buvo atsakingas už matomą dėsningumą. Šio intriguojančio Žemės vystymosi laikotarpio paleogeografija vis dar yra aktyvių tyrimų sritis.
Tuo metu, kai vieni mokslininkai nagrinėja Mesinos druskingumo krizės eigą, aprašant empirinį stratigrafinį metraštį, kiti bando nuspėti kokia buvo hidrologinė-okeanografinė Viduržemio jūros regiono dinamika, pasitelkiant matematinius ir skaitmeninius modelius. "Palaeogeography, Palaeoclimatology, Palaeoecology" žurnale kaip tik pateiktas vienas toks straipsnis, kuriame nagrinėjamos šio įvykio hidrodinaminio modeliavimo metodologijos bei gauti modeliavimo rezultatai (Blanc, 2006). Autoriai pateikia paprastą modelį, kuriame apskaičiuojamas vandens garavimo intensyvumas, priklausomai nuo jo druskingumo bei nuo baseino ploto, kuris keičiasi vykstant džiuvimui. Pagal tai, galima nustatyti kokio dydžio bei kokios druskų sudėties galėjo būti Viduržemio jūros vietoje susiformavę baseinai Mesinos druskingumo krizės metu ir ar apskritai jie galėjo tuo metu egzistuoti.
Atliekant hidrologinį Viduržemio jūros vandens masių modeliavimą, visuomet reikia turėti omenyje, koks yra šiuolaikinis vandens masių apytakos biudžetas tarp Viduržemio jūros ir Atlanto vandenyno. Pagal skirtingus įverčius, vandens kiekio apytaka varijuoja du kartus, tačiau bendrai paėmus, tūkstantmečių laiko mastelyje šiuo metu Viduržemio jūros druskingumas nesikeičia. Taip pat šiuometinis Viduržemio jūros vandens garavimo potencialas yra pakankamas, atskirus šį baseiną nuo Atlanto, tam kad jis vėl galėtu išdžiūti. Taigi, paleoklimatinės rekonstrukcijos, pagal jūros išdžiuvimo laipsnį matomą stratigrafiniame metraštyje yra neįmanomos.
Pagal garavimo biudžeto apskaičiavimus bei pagal žinomus evaporitų storius, kurie rytiniame Viduržemio jūros baseine sudaro apie 3500 metrų storį, nagrinėjamo tyrimo autoriai nustatė, kad pradiniuose etapuose, kai vakarinis Viduržemio jūros baseinas turėjo sąsajų su Atlantų, jame buvo seklus vandens telkinys. Tačiau, šio vandens telkinio lygis buvo per žemas, kad per Sicilijos silą jis galėtu eksportuoti vandenį į Rytinį baseiną, kuriame visas atitekėjęs iš Europos ir Afrikos vanduo tuoj pat išdžiūdavo (kas ir buvo didžiulių druskų klodų susidarymo priežastimi). Nagrinėdami Viduržemio jūros apytaką, autoriai pateikė paprastą kūginės formos susisiekiančių baseinų geometrinį modelį - Vidurzemio _juros _supaprastinta _geometrija.jpg. Pagal visus apskaičiavimus, pirmose Mesinos druskingumo krizės fazėse, kai sąsaja tarp Atlanto ir Viduržemio jūros buvo labai sumažėjusi, į Viduržemio jūros baseiną patekdavo ganėtinai nemažai vandens. Tačiau, dėl to, kad šio kanalo gylis buvo nepakankamas, druskų judėjimas buvo vienpusis ir Viduržemio jūra stipriai prisisotino ištirpusiais jonais. Dėka didelės NaCl koncentracijos, šios druskos jonai padėjo nusėsti gipsui gyliuose baseinuose. Tuo metu vyko evaporitų nusėdimas nematomas šiuolaikinėje gamtoje, kai su garavimu susijusios uolienos susidarydavo dideliame gylyje. Šis evaporitų nusėdimas buvo intensyvesnis rytiniame baseine nei vakariniame. Po to, kai atskirtis nuo Atlanto dar padidėjo, vanduo bei jame esančios druskos nepatekdavo dėka atsidengusios Sicilijos sąsmaukos tarp Europos ir Afrikos į rytinį baseiną. Tuomet evaporitai pradėjo kauptis vakariniame Viduržemio jūros baseine. Galop nutrūkus ryšiui su Atlanto vandenynu, išdžiuvo abu baseinai bei jų dugne kaupėsi akmens druskos klodai, dėka aukščiau suklostytų druskų perlaidojimo.
Pagal visus apskaičiavimus, įvedant į modelį žinomus parametrus apie vandens, druskų bei garavimo balansą, skirtinguose Viduržemio jūros baseino dalyse, teoriškai turėjo susikaupti keliomis dešimtimis procentų daugiau evaporitinės prigimties druskų. Manoma, kad dalis tų druskų klodų buvo nueroduota, tuo metu kai baigiantis miocenui atsistatė Viduržemio jūros baseino ryšys su Atlanto vandenynu ir tie nemaži nusėdusių druskų kiekiai buvo grąžinti į pasaulinio vandenyno apyvartą.
Mesinos druskingumo krizės poveikis makroevoliucinės dinamikai bei geografiniam faunos plitimui
Afrika ir įvairios Europos kontinento sritis epizodiškai apsikeisdavo savo faunos sudėtimi jau nuo vėlyvojo paleozojaus. Europa yra visos eilės mikrokontinentų bei Rytų Europos branduolio konglomeratas. Tuomet kai Europa dar nesudarė tokios vieningos tektoninės struktūros kokia ji yra dabar, kreidos periode, skirtingos jos sritys netgi priklausė skirtingoms biogeografinėms provincijoms (apie tai G-moksluose: Nykštukiniai kreidos periodo Europos salų archipelagų dinozaurai...). Paskutinių 65 milijonų metų bėgyje tarp Afrikos ir Eurazijos buvo keliolika faunos mainų epizodų. Pagrindę fauna plito per Artimuosius Rytus - Arabiją bei Anatoliją. Tuo tarpu vėlyvojo mioceno epochos metu, Afrikos ir Europos fauna teoriškai galėjo keliauti tiesiogiai tuo, kas anksčiau buvo Viduržemio jūros dugnas.
Žurnale "Palaeogeography, Palaeoclimatology, Palaeoecology" aprašyta, kokiu būdu paleontologai pagal Ispanijoje surastas skeletų liekanas, nustatė Afrikos ir Europos faunų mainų eigą (Agustí et al., 2006). Autoriai ištyrė graužikų taksonominės sudėties pokyčius nagrinėjamose Rytų Ispanijos vietovėse. Pagal jų sudėties pokyčius, autoriai nustatė, kad šioje vietovėje buvo mažiausiai trys migracijos įvykiai. Šie įvykiai buvo lydimi naujų Afrikinių taksonų invazijos į Europą bei dažnai jų palikuonių in situ rūšiadaros.
Pirmasis invazijos įvykis, kuris buvo tarp 7,3 - 6,8 mln. metų, pasižymėjo smulkiosios žinduolių faunos gausumo padidėjimu bei sudėties pasikeitimu. Tarp jų gausiausi imigrantai buvo pelinių šeimos (Muridae) bei žiurkėnų šeimos (Cricetidae) atstovai. Jis buvo susijęs su bendru klimato pašaltėjimu bei viso Viduržemio regiono hidrografijos pasikeitimu. Neigiama deguonies izotopų anomalija nurodo į tai, kad į Viduržemio jūrą be grąžos atgal, tuo metu pradėjo plūsti izotopiškai sunkesnis Atlanto vandenyno vanduo. O tai nurodo į pradines jūros uždruskėjimo stadijas bei bendrą jūros lygio mažėjimo pradžią. Taigi, pažemėjęs jūros lygis, sumažino geografinį atstumą tarp Afrikos ir Ispanijos teritorijos Europoje, tarp kurių ir vyko faunų apsikeitimas.
Antrasis taip vadinamas žinduolių Mesinos įvykis prasidėjo tuomet kai Ispanijos ir bendrai Vakarų Europos teritorijoje atsirado dabar jau išnykęs pelinių šeimos atstovas Paraethomys miocaenicus. Šis įvykis, pagal paleomagnetinio poliariškumo duomenys, turėjo atsitikti apytiksliai prieš 6,2 mln. metų. Sinchroniškas minėtos graužikų rūšies išplitimas beveik visame viduržemio regione interpretuojamas su Mesinos druskingumo krizės pradžia. Kartu su šia rūšimi, skirtinguose Viduržemio regionuose taip pat išplito ir visa eilė stambių žinduolių. Pvz. į Pietų Ispaniją pateko primityvių kupranugarių Paracamelus gentis iš Afrikos o taip pat kiaulių gentis Propotamochoerus bei lokių rūšis Agriotherium roblesi. Kiti, ankstesni tyrimai parodė, kad Europiniai taksonai taip pat pasinaudojo plitimo galimybe ir tuo metu atsidūrė Afrikoje. Autoriai gerai pastebi, kad žinduolių abipusis išplitimas įvyko dviem šimtais tūkstančių metų anksčiau, nei prasidėjo ankstyvųjų evaporitinių uolienų klojimas Viduržemio jūrose baseine. Nuolatinis evaporitų kaupimasis, kuris buvo sukeltas jūros izoliacijos nuo vandenyno, buvo sukeltas stambių ilgai veikiančių tektoninių pakilimų Ispanijos ir Maroko regione. Tačiau, tuo pat metu vyko su Milankovičiaus ciklų sukeliami klimatiniai pokyčiai, kurie galėjo įtakoti jūros lygio kritimą. Šis kritimas galėjo trumpam epizodiškai atverti sausuminius tiltus tarp kontinentų. Šią hipotezę patvirtina tuometinių rifų paplitimo priekrantėse tyrimai, kurie rodo, kad kaip tik prieš 6,26 mln. metų šalia Gibraltaro jūros lygis smuko 30 metrų.
Šioje epizodinių žinduolių plitimo sekoje išskiriamas ir trečiasis Mesinos žinduolių įvykis, kurio pradžia nužymima smiltpeliu atsiradimu Ispanijoje. Šių graužikų, esamu laiku gyvenančių sausringose Afrikos ir Vakarų Azijos vietovėse, atsiradimas nurodo, kad tuo metu sumažėjus Viduržemio jūros lygiui stipriai pasausėjo klimatas, kaip tą ir numato paleoklimatologiniai modeliai (žiūrėkite aukščiau). Manoma, kad šių rūšių plitimas įvyko tuo metu, kai susiformavo viršutinių evaporitų formacija, t.y. prieš 5,5 - 5,3 mln. metų, tuo metu kai Viduržemio jūra buvo arba visiškai išdžiuvusi ar buvo sudaryta iš kelių seklių vandens telkinių.
Praeitas tymas labiau koncentravosi ties smulkių faunų migracijos įvykiais, kurie buvo susiję su Mesinos druskingumo krizės sukeltomis klimato ir jūros lygio perturbacijomis. Kitas paleontologinis tyrimas, kuris taipogi buvo pateiktas "Palaeogeography, Palaeoclimatology, Palaeoecology" žurnale, nagrinėja Mesinos druskingumo krizės poveikį evoliucinėms ne tik smulkių bet ir visų kitų žinduolių diversifikacijoms, migracijoms ir lokaliems išmirimams (Van der Made et al., 2006). Nagrinėjamas tyrimas parodė, kad į Europą taksonai pagrinde patekdavo per Rytinę ir Pietrytinę Europos dalį (arba tose dalyse atsirasdavo in situ). Į Vakarų Europą, kaip rodė ir prieš tai nagrinėtas tyrimas, iš Afrikos pateko sausringas aplinkas toleruojančių žinduolių grupės. Tarp tų Afrikinių taksonų buvo siauranosės beždžionės priklausančios Macaca genčiai, pelės Pseudomeriones, žiurkėnai Myocricetodon, Protatera, bei kupranugaris Paracamelus. Tuo tarpu šios Afrikinės gentys toliau neplito už Vakarų Viduržemio regiono ribu (išskirus makakas, kurios paplito kur kas plačiau). Centrinėje ir Rytų Europoje miocene egzistavo labiau humidinį (drėgnesnį) klimatą mėgstančios rūšys, kaip pvz. raganosiai ir įvairios kiaulių rūšys. Šiuos migracijos kelius bei skirtingus faunų išplitimo epizodus galima pamatyti prisegtuose žemėlapiuose iš nagrinėjamo straipsnio (apatiniai žemėlapiai nurodo senesnius plitimo epizodus) - Zinduoliu _plitimo _keliai _miocene _ir_pliocene.jpg. Įdomu yra tai, kad Mesinos druskingumo krizė ne tik paskatino mainus tarp skirtingų kontinentų faunų bet ir šios krizės metu buvo apgyvendintos vėliau būsiančios Viduržemio jūros salos, kuriose susiformavo endemiškos žinduolių faunos, pvz. tos pačios Balearų salų šaltakraujos "ožkos" (žiūrėkite žemiau esančias nuorodas į G-mokslus). Žinduolių plitimo, lokalių išnykimų bei in situ radiacijos įvykius galima pamatyti apibendrintoje Mesinos druskingumo krizės įvykius apibendrinančioje schemoje - Mesinos _krizes _bei _zinduoliu _ivykiu _stratigrafija.jpg. Kaip rašo autoriai, vėlyvajame miocene buvo trumpalaikis klimato pašiltėjimas, kas kaip manoma padėjo Afrikos taksonams laikinai įsitvirtinti Europoje. Tačiau, kaip žinia, jau nuo oligoceno tęsėsi ilgalaikis klimato šaltėjimas, kurio pasekmėje veikiausiai šiems Afrikiniams taksonams nepavyko išgyventi Europoje iki šių dienų (išskyrus Gibraltare gyvenančias makakas).
Remiantis visais šiais atradimais, galima tvirtinti, kad Viduržemio jūros regione buvusi mioceno epochos pabaigoje Mesinos druskingumo krizė, turėjo įvairiausių pasekmių Žemės sistemai. Dėka jūros baseino izoliacijos, ji išdžiuvo ir todėl tas vanduo papildė pasaulinio vandenyną, kas sukėlė jūros lygio padidėjimą. Bet prieš tai nemaža dalis druskos buvo nusodinta dviejuose Viduržemio jūros baseinuose - vakariniame ir rytiniame. Jūros išdžiuvimas sukūrė topografinę įdubą bei pakeitė šilumos apytakos balansą visoje planetoje, kas savo ruožtu pakeitė pasaulinį klimatą. Klimato ir topografijos pokyčiai tiesiogiai paveikė organinį pasaulį. Dėl to, kad išdžiuvo Viduržemio jūra, jos dugnu į tai kas šiuo metu yra salos, pateko įvairiausių Afrikinių ir Europinių žinduolių rūšių, kurios vėliau vystėsi izoliacijoje. Taip pat faunos mainai vyko ir tarp Europos bei Afrikos kontinentų, po kurių taip pat vyko vietinės rūšiadaros. Taip pat Mesinos druskingumo krizės metu buvusios klimatinės sąlygos nemaža dalimi sprendė natūraliosios atrankos režimą, kuris formavo visą biotą. Veikiausiai jei nebūtu įvykusi Mesinos druskingumo krizė, šiuolaikinė Europos gamta ženkliai skirtus nuo matomos dabar.
Nuorodos susijusiomis temomis į G-mokslus:
Šiltakraujai dinozaurai, šaltakraujos ožkos bei greita molekulinė pingvinų evoliucija
Didieji klimato, hidrologiniai ir gyvybės kataklizmai Žemės istorijoje
Didelis plioceno klimato jautrumas CO2 koncentracijų pasikeitimams ir dabartinių klimato pokyčių scenarijai
Apie vandenynų paleofizinę okeanografiją
Tibeto plokščiakalnio atsiradimas ir Azijos klimato dinamika
Nuorodos:
Murphy Lisa N., Daniel B. Kirk-Davidoff, Natalie Mahowald, Bette L. Otto-Bliesner. 2009. A numerical study of the climate response to lowered Mediterranean Sea level during the Messinian Salinity Crisis. Palaeogeography, Palaeoclimatology, Palaeoecology, Volume 279, Issues 1–2, Pages 41–59 - Straipsnis "Palaeogeography, Palaeoclimatology, Palaeoecology" žurnale apie klimato atsaką į jūros lygio Viduržemio jūroje kritimą Mesino druskingumo krizės metu.
Agustí, J., Garcés, M., Krijgsman, W. 2006. Evidence for African-Iberian exchanges during the Messinian in the Spanish mammalian record: Palaeogeography, Palaeoclimatology, Palaeoecology, Volume 238, Pages 5-14 - Straipsnis "Palaeogeography, Palaeoclimatology, Palaeoecology" žurnale apie žinduolių faunų mainus tarp Afrikos ir Europos Mesinos druskingumo krizės metu.
Blanc Paul-Louis. 2006. Improved modelling of the Messinian Salinity Crisis and conceptual implications. Palaeogeography, Palaeoclimatology, Palaeoecology, Volume 238, Issues 1–4, 29 August 2006, Pages 349–372 - Straipsnis "Palaeogeography, Palaeoclimatology, Palaeoecology" žurnale apie Mesinos druskingumo krizės modeliavimą.
Van der Made J., J. Moralesa, P. Montoya. 2006. Late Miocene turnover in the Spanish mammal record in relation to palaeoclimate and the Messinian Salinity Crisis. Palaeogeography, Palaeoclimatology, Palaeoecology, Volume 238, Issues 1–4, Pages 228–246 - Straipsnis "Palaeogeography, Palaeoclimatology, Palaeoecology" žurnale apie Ispanijos teritorijoje mioceno epochoje įvykusį žinduolių faunos turnovėrį dėl kimatinių pasikeitimų susijusiu su Mesinos druskingumo krize.
Roveri M. , V. Manzi. 2006. The Messinian salinity crisis: Looking for a new paradigm? Palaeogeography, Palaeoclimatology, Palaeoecology Volume 238, Issues 1–4, Pages 386–398 - Straipsnis "Palaeogeography, Palaeoclimatology, Palaeoecology" žurnale apie stratigrafines įžvalgas sprendžiant Mesinos druskingumo krizės susidarymo priežastis.
--
AS
Šio įvykio struktūros, eigos bei įvairių klimatinių efektų žemės sistemai o taip pat evoliucinių efektų organiniam pasauliui tyrimai yra labai intensyvūs. Čia, stengsiuosi apžvelgti kelis tyrimus, kurie kaip tik ir atskleidžia minėtas mokslines problemas (Murphy et al., 2009; Agustí, 2006; Blanc, 2006; Van der Made et al., 2006; Roveri and Manzi, 2006).
Kokiu būdu išdžiuvusi jūra pakeitė regioninį ir globalų planetos klimatą?
Įvykus Viduržemio jūros atsiskyrimui nuo Atlanto vandenyno įvyko staigus jos lygio kritimas nuo 1,5 iki 2,5 km ir daugiau (Murphy et al., 2009). Tai savo ruožtu užkaitino buvusį jūros dugną bei pakeitė atmosferos cirkuliacijos pobūdį, kuris atsiliepė kaip regioniniam taip ir globaliam klimatui. Dėka to, kad išdžiuvo toks didelis jūrinis baseinas, visas tas vanduo per kritulius buvo grąžintas į pasaulinį vandenyną, o tai sukėlė jo vandens atskiedimą 6 promilėmis. Toks atskiedimas savo ruožtu pakeitė pasaulinio vandenyno vandens fizines savybės, dėl ko jis galėjo sušalti aukštesnėje temperatūroje ir dėl to taip vadinamame Mesininiame laikotarpyje buvo kur kas daugiau jūrinio ledo nei analogišką klimatą turėjusiuose kituose Žemės vystymosi laikotarpiuose.
Nagrinėjamo tyrimo, išspausdinto "Palaeogeography, Palaeoclimatology, Palaeoecology" žurnale, autoriai sukūrė tikėtiną tuometinio Mesinos druskingumo krizės metu buvusio klimato modelį, remdamiesi paleogeografiniais parametrais apie tuometinį žemės paviršių, vandenyno cirkuliaciją bei atmosferos sudėtį. Pvz. vykstant vandens masių apykaitai tarp Viduržemio jūros ir Atlanto vandenyno į Viduržemio jūrą pakliūną šilti paviršiniai vandenys, kurie stipriai ją šildo (6 W/m kv. ekvivalentas per visą jūros plotą) ir tuo pat metu šaltesni, druskingesni ir gilesni jūros vandenys paskęsta į vandenyno gelmes. Įvykus šios jūros atsitvėrimui, pasikeitė ir šis cirkuliacinis šilumos bei medžiagos perskirstymo balansas.
Modeliavimo rezultatai rodo - Temperaturines _anomalijos _Mesinos _druskingumo _krizes _metu.jpg, kad jūros lygio pažemėjimas sukeltas išdžiuvimo Viduržemio jūros regione sukėlė didelę teigiamą temperatūrinę anomaliją. Beje, ši anomalija driekiesi visoje Europoje kaip žiemomų taip ir vasarų metu. Tuo pat metu atsirado neigiama anomalija Aliaskoje bei Azijoje. Analogiškai pasikeitė ir vyraujančių vėjų kryptys. Bendrai toks klimatinis režimas dar labiau sustiprindavo sausringas klimatines sąlygas, kai sumažėdavo kritulių skaičius bei sustiprėdavo garavimo intensyvumas. Viduržemio jūros orogorafinių padarinių (temperatūros ir aukščio lauko) nulemtos temperatūrinių pokyčių bangos sklisdavo per visą planetą. Viena iš tokių pokyčių pasekmių yra uraganų ir kitų ekstremalių meteorologinių reiškinių persiskirstymas žemės rutulyje.
Geologinės Mesinos druskingumo krizės priežastys bei šios krizės stratigrafinis pėdsakas
Antrame aprašomame straipsnyje, kuris taip pat buvo pateiktas "Palaeogeography, Palaeoclimatology, Palaeoecology" žurnale, atskleidžiama išvystyta Viduržemio jūros regiono Mesinos druskingumo krizės laikotarpio stratigrafija (Roveri and Manzi, 2006). Pagal bendrą geologų konsensusą, vėlyvojo mioceno epochos nuogulos Viduržemio jūros regione yra skirstomos į trys nuosėdinių uolienų kompleksus - svitas - Mesinos _krizes _Adrijos _priekalnes _stratigrafija.jpg. Apatinė uolienų formacija susiformavo prieš 7,251–5,96 mln. metų ir pagrindę sudaryta iš organine medžiaga turtingų skalūnų, kurie susidarė euksininėmis (vandens apnuodyto H2S) sąlygomis, kuomet Viduržemio jūroje buvo sumažėjusi vandens cirkuliacija. Vidurinė formacija kuri susidarė prieš 5,96 – ∼ 5,60 mln. metų, sudaryta iš sekliavandenių evaporitinių uolienų (uolienų, kurios susidaro garuojant vandeniui sekliuose baseinuose). Viršutinė formacija, kuri susidarė prieš ∼ 5,60 – 5,33 milijonų metų, kuri dar vadinama viršutiniu evaporitu, sudaryta iš nejūrinių - t.y. sausuminių nuogulų, kuriose randama gausi kontinentinė fauna. Paskutinės nuogulos nužymi visiško Viduržemio jūros išdžiuvimo laikotarpį - Mesinos druskingumo krizę. Po to, kai Viduržemio jūra vėl apsijungė, prasidėjus pliocenui, su Atlanto vandenynu, jos baseine vėl prasidėjo tvarkinga sluoksniuota ritmiška sedimentacija - Mioceno-Plioceno _riba _Apeninuose.jpg.
Paskutinė Viduržemio jūros druskingumo krizės vystymosi stadija, kuri yra užfiksuota kontinentinio pobūdžio nuosėdinių uolienų komplekse vadinama "Lago Mare". Šios "Lago Mare" nuogulos turi didžiulį iki 1 km storį. Jos sudaro sluoksniuotą ritmišką storymę, kuri atspindi klimatologinius Milankovičiaus ciklus - dėl žemės orbitos ir sukimosi ašies sezonų metu atsirandančius temperatūros žemės paviršiuje pokyčius. Tačiau, šiame apie 300 tūkst. metų trukmės laikotarpyje neįvyko magnetinių polių pasikeitimų, todėl šias nuogulas yra sunku sukoreliuoti tarp skirtingų atodangų viename regione (naujos plačiai paplitusios rūšys, kurios būtu randamos visose aplinkose irgi neatsirado). Šiame intervale skirtinguose regionuose nuo Nilo deltos iki Kipro arba Sicilijos aptinkami 3 - 4 ciklai (kai kuriose vietovėse veikiausiai vienas ciklas buvo nueroduotas), kuriuose kaitaliojosi uolienų sudėtis nuo stambių nuolaužų iki smulkiagrūdiškesnių dalelių. Kiekvieno šios ciklo trukmė turėtu būti apie 80 tūkst. metų. Šie nuosėdinių uolienų klojimosi ciklai atitiktu Žemės precesijos ciklus. Tačiau, įdomus dalykas, kad viršutinė nuosėdų atspindinčių Mesinos druskingumo krizės eigą pobūdis rodo, kad jos sudaro transgresyvų trendą, kai gyliau susidarančios uolienos artėja link kontinento gilumos - Nilo _delta _miocenas-pliocenas.jpg. Šis dėsningumas rodo, kad smulkesnių nuogulų sedimentacija laikui bėgant artėjo link kontinento. Tą paaiškinti gali du procesai. Visų pirma, galėjo būti taip, kad kažkoks nejūrinis baseinas Viduržemio jūros teritorijoje niekados visiškai neišnyko ir tiesiog jo lygis didėjo ir todėl smulkesnės nuosėdos pradėdavo kauptis aukščiau. Taip pat tikėtinas scenarijus, kad visiškai išdžiuvus Viduržemio jūrai, izostatiškai dėl Archimedo jėgų, pradėjo kilti buvusios jūros dugnas, dėl to, kad nuo jo buvo "nuimta" 1 - 2,5 km vandens storymė. O tai savo ruožtu galėjo išlyginti šio regiono paleoreljefą. Tačiau, kaip rašo autoriai, šiuolaikiniai įrodymai neleidžia atskirti kuris iš šių įvardytų procesų buvo atsakingas už matomą dėsningumą. Šio intriguojančio Žemės vystymosi laikotarpio paleogeografija vis dar yra aktyvių tyrimų sritis.
Tuo metu, kai vieni mokslininkai nagrinėja Mesinos druskingumo krizės eigą, aprašant empirinį stratigrafinį metraštį, kiti bando nuspėti kokia buvo hidrologinė-okeanografinė Viduržemio jūros regiono dinamika, pasitelkiant matematinius ir skaitmeninius modelius. "Palaeogeography, Palaeoclimatology, Palaeoecology" žurnale kaip tik pateiktas vienas toks straipsnis, kuriame nagrinėjamos šio įvykio hidrodinaminio modeliavimo metodologijos bei gauti modeliavimo rezultatai (Blanc, 2006). Autoriai pateikia paprastą modelį, kuriame apskaičiuojamas vandens garavimo intensyvumas, priklausomai nuo jo druskingumo bei nuo baseino ploto, kuris keičiasi vykstant džiuvimui. Pagal tai, galima nustatyti kokio dydžio bei kokios druskų sudėties galėjo būti Viduržemio jūros vietoje susiformavę baseinai Mesinos druskingumo krizės metu ir ar apskritai jie galėjo tuo metu egzistuoti.
Atliekant hidrologinį Viduržemio jūros vandens masių modeliavimą, visuomet reikia turėti omenyje, koks yra šiuolaikinis vandens masių apytakos biudžetas tarp Viduržemio jūros ir Atlanto vandenyno. Pagal skirtingus įverčius, vandens kiekio apytaka varijuoja du kartus, tačiau bendrai paėmus, tūkstantmečių laiko mastelyje šiuo metu Viduržemio jūros druskingumas nesikeičia. Taip pat šiuometinis Viduržemio jūros vandens garavimo potencialas yra pakankamas, atskirus šį baseiną nuo Atlanto, tam kad jis vėl galėtu išdžiūti. Taigi, paleoklimatinės rekonstrukcijos, pagal jūros išdžiuvimo laipsnį matomą stratigrafiniame metraštyje yra neįmanomos.
Pagal garavimo biudžeto apskaičiavimus bei pagal žinomus evaporitų storius, kurie rytiniame Viduržemio jūros baseine sudaro apie 3500 metrų storį, nagrinėjamo tyrimo autoriai nustatė, kad pradiniuose etapuose, kai vakarinis Viduržemio jūros baseinas turėjo sąsajų su Atlantų, jame buvo seklus vandens telkinys. Tačiau, šio vandens telkinio lygis buvo per žemas, kad per Sicilijos silą jis galėtu eksportuoti vandenį į Rytinį baseiną, kuriame visas atitekėjęs iš Europos ir Afrikos vanduo tuoj pat išdžiūdavo (kas ir buvo didžiulių druskų klodų susidarymo priežastimi). Nagrinėdami Viduržemio jūros apytaką, autoriai pateikė paprastą kūginės formos susisiekiančių baseinų geometrinį modelį - Vidurzemio _juros _supaprastinta _geometrija.jpg. Pagal visus apskaičiavimus, pirmose Mesinos druskingumo krizės fazėse, kai sąsaja tarp Atlanto ir Viduržemio jūros buvo labai sumažėjusi, į Viduržemio jūros baseiną patekdavo ganėtinai nemažai vandens. Tačiau, dėl to, kad šio kanalo gylis buvo nepakankamas, druskų judėjimas buvo vienpusis ir Viduržemio jūra stipriai prisisotino ištirpusiais jonais. Dėka didelės NaCl koncentracijos, šios druskos jonai padėjo nusėsti gipsui gyliuose baseinuose. Tuo metu vyko evaporitų nusėdimas nematomas šiuolaikinėje gamtoje, kai su garavimu susijusios uolienos susidarydavo dideliame gylyje. Šis evaporitų nusėdimas buvo intensyvesnis rytiniame baseine nei vakariniame. Po to, kai atskirtis nuo Atlanto dar padidėjo, vanduo bei jame esančios druskos nepatekdavo dėka atsidengusios Sicilijos sąsmaukos tarp Europos ir Afrikos į rytinį baseiną. Tuomet evaporitai pradėjo kauptis vakariniame Viduržemio jūros baseine. Galop nutrūkus ryšiui su Atlanto vandenynu, išdžiuvo abu baseinai bei jų dugne kaupėsi akmens druskos klodai, dėka aukščiau suklostytų druskų perlaidojimo.
Pagal visus apskaičiavimus, įvedant į modelį žinomus parametrus apie vandens, druskų bei garavimo balansą, skirtinguose Viduržemio jūros baseino dalyse, teoriškai turėjo susikaupti keliomis dešimtimis procentų daugiau evaporitinės prigimties druskų. Manoma, kad dalis tų druskų klodų buvo nueroduota, tuo metu kai baigiantis miocenui atsistatė Viduržemio jūros baseino ryšys su Atlanto vandenynu ir tie nemaži nusėdusių druskų kiekiai buvo grąžinti į pasaulinio vandenyno apyvartą.
Mesinos druskingumo krizės poveikis makroevoliucinės dinamikai bei geografiniam faunos plitimui
Afrika ir įvairios Europos kontinento sritis epizodiškai apsikeisdavo savo faunos sudėtimi jau nuo vėlyvojo paleozojaus. Europa yra visos eilės mikrokontinentų bei Rytų Europos branduolio konglomeratas. Tuomet kai Europa dar nesudarė tokios vieningos tektoninės struktūros kokia ji yra dabar, kreidos periode, skirtingos jos sritys netgi priklausė skirtingoms biogeografinėms provincijoms (apie tai G-moksluose: Nykštukiniai kreidos periodo Europos salų archipelagų dinozaurai...). Paskutinių 65 milijonų metų bėgyje tarp Afrikos ir Eurazijos buvo keliolika faunos mainų epizodų. Pagrindę fauna plito per Artimuosius Rytus - Arabiją bei Anatoliją. Tuo tarpu vėlyvojo mioceno epochos metu, Afrikos ir Europos fauna teoriškai galėjo keliauti tiesiogiai tuo, kas anksčiau buvo Viduržemio jūros dugnas.
Žurnale "Palaeogeography, Palaeoclimatology, Palaeoecology" aprašyta, kokiu būdu paleontologai pagal Ispanijoje surastas skeletų liekanas, nustatė Afrikos ir Europos faunų mainų eigą (Agustí et al., 2006). Autoriai ištyrė graužikų taksonominės sudėties pokyčius nagrinėjamose Rytų Ispanijos vietovėse. Pagal jų sudėties pokyčius, autoriai nustatė, kad šioje vietovėje buvo mažiausiai trys migracijos įvykiai. Šie įvykiai buvo lydimi naujų Afrikinių taksonų invazijos į Europą bei dažnai jų palikuonių in situ rūšiadaros.
Pirmasis invazijos įvykis, kuris buvo tarp 7,3 - 6,8 mln. metų, pasižymėjo smulkiosios žinduolių faunos gausumo padidėjimu bei sudėties pasikeitimu. Tarp jų gausiausi imigrantai buvo pelinių šeimos (Muridae) bei žiurkėnų šeimos (Cricetidae) atstovai. Jis buvo susijęs su bendru klimato pašaltėjimu bei viso Viduržemio regiono hidrografijos pasikeitimu. Neigiama deguonies izotopų anomalija nurodo į tai, kad į Viduržemio jūrą be grąžos atgal, tuo metu pradėjo plūsti izotopiškai sunkesnis Atlanto vandenyno vanduo. O tai nurodo į pradines jūros uždruskėjimo stadijas bei bendrą jūros lygio mažėjimo pradžią. Taigi, pažemėjęs jūros lygis, sumažino geografinį atstumą tarp Afrikos ir Ispanijos teritorijos Europoje, tarp kurių ir vyko faunų apsikeitimas.
Antrasis taip vadinamas žinduolių Mesinos įvykis prasidėjo tuomet kai Ispanijos ir bendrai Vakarų Europos teritorijoje atsirado dabar jau išnykęs pelinių šeimos atstovas Paraethomys miocaenicus. Šis įvykis, pagal paleomagnetinio poliariškumo duomenys, turėjo atsitikti apytiksliai prieš 6,2 mln. metų. Sinchroniškas minėtos graužikų rūšies išplitimas beveik visame viduržemio regione interpretuojamas su Mesinos druskingumo krizės pradžia. Kartu su šia rūšimi, skirtinguose Viduržemio regionuose taip pat išplito ir visa eilė stambių žinduolių. Pvz. į Pietų Ispaniją pateko primityvių kupranugarių Paracamelus gentis iš Afrikos o taip pat kiaulių gentis Propotamochoerus bei lokių rūšis Agriotherium roblesi. Kiti, ankstesni tyrimai parodė, kad Europiniai taksonai taip pat pasinaudojo plitimo galimybe ir tuo metu atsidūrė Afrikoje. Autoriai gerai pastebi, kad žinduolių abipusis išplitimas įvyko dviem šimtais tūkstančių metų anksčiau, nei prasidėjo ankstyvųjų evaporitinių uolienų klojimas Viduržemio jūrose baseine. Nuolatinis evaporitų kaupimasis, kuris buvo sukeltas jūros izoliacijos nuo vandenyno, buvo sukeltas stambių ilgai veikiančių tektoninių pakilimų Ispanijos ir Maroko regione. Tačiau, tuo pat metu vyko su Milankovičiaus ciklų sukeliami klimatiniai pokyčiai, kurie galėjo įtakoti jūros lygio kritimą. Šis kritimas galėjo trumpam epizodiškai atverti sausuminius tiltus tarp kontinentų. Šią hipotezę patvirtina tuometinių rifų paplitimo priekrantėse tyrimai, kurie rodo, kad kaip tik prieš 6,26 mln. metų šalia Gibraltaro jūros lygis smuko 30 metrų.
Šioje epizodinių žinduolių plitimo sekoje išskiriamas ir trečiasis Mesinos žinduolių įvykis, kurio pradžia nužymima smiltpeliu atsiradimu Ispanijoje. Šių graužikų, esamu laiku gyvenančių sausringose Afrikos ir Vakarų Azijos vietovėse, atsiradimas nurodo, kad tuo metu sumažėjus Viduržemio jūros lygiui stipriai pasausėjo klimatas, kaip tą ir numato paleoklimatologiniai modeliai (žiūrėkite aukščiau). Manoma, kad šių rūšių plitimas įvyko tuo metu, kai susiformavo viršutinių evaporitų formacija, t.y. prieš 5,5 - 5,3 mln. metų, tuo metu kai Viduržemio jūra buvo arba visiškai išdžiuvusi ar buvo sudaryta iš kelių seklių vandens telkinių.
Praeitas tymas labiau koncentravosi ties smulkių faunų migracijos įvykiais, kurie buvo susiję su Mesinos druskingumo krizės sukeltomis klimato ir jūros lygio perturbacijomis. Kitas paleontologinis tyrimas, kuris taipogi buvo pateiktas "Palaeogeography, Palaeoclimatology, Palaeoecology" žurnale, nagrinėja Mesinos druskingumo krizės poveikį evoliucinėms ne tik smulkių bet ir visų kitų žinduolių diversifikacijoms, migracijoms ir lokaliems išmirimams (Van der Made et al., 2006). Nagrinėjamas tyrimas parodė, kad į Europą taksonai pagrinde patekdavo per Rytinę ir Pietrytinę Europos dalį (arba tose dalyse atsirasdavo in situ). Į Vakarų Europą, kaip rodė ir prieš tai nagrinėtas tyrimas, iš Afrikos pateko sausringas aplinkas toleruojančių žinduolių grupės. Tarp tų Afrikinių taksonų buvo siauranosės beždžionės priklausančios Macaca genčiai, pelės Pseudomeriones, žiurkėnai Myocricetodon, Protatera, bei kupranugaris Paracamelus. Tuo tarpu šios Afrikinės gentys toliau neplito už Vakarų Viduržemio regiono ribu (išskirus makakas, kurios paplito kur kas plačiau). Centrinėje ir Rytų Europoje miocene egzistavo labiau humidinį (drėgnesnį) klimatą mėgstančios rūšys, kaip pvz. raganosiai ir įvairios kiaulių rūšys. Šiuos migracijos kelius bei skirtingus faunų išplitimo epizodus galima pamatyti prisegtuose žemėlapiuose iš nagrinėjamo straipsnio (apatiniai žemėlapiai nurodo senesnius plitimo epizodus) - Zinduoliu _plitimo _keliai _miocene _ir_pliocene.jpg. Įdomu yra tai, kad Mesinos druskingumo krizė ne tik paskatino mainus tarp skirtingų kontinentų faunų bet ir šios krizės metu buvo apgyvendintos vėliau būsiančios Viduržemio jūros salos, kuriose susiformavo endemiškos žinduolių faunos, pvz. tos pačios Balearų salų šaltakraujos "ožkos" (žiūrėkite žemiau esančias nuorodas į G-mokslus). Žinduolių plitimo, lokalių išnykimų bei in situ radiacijos įvykius galima pamatyti apibendrintoje Mesinos druskingumo krizės įvykius apibendrinančioje schemoje - Mesinos _krizes _bei _zinduoliu _ivykiu _stratigrafija.jpg. Kaip rašo autoriai, vėlyvajame miocene buvo trumpalaikis klimato pašiltėjimas, kas kaip manoma padėjo Afrikos taksonams laikinai įsitvirtinti Europoje. Tačiau, kaip žinia, jau nuo oligoceno tęsėsi ilgalaikis klimato šaltėjimas, kurio pasekmėje veikiausiai šiems Afrikiniams taksonams nepavyko išgyventi Europoje iki šių dienų (išskyrus Gibraltare gyvenančias makakas).
Remiantis visais šiais atradimais, galima tvirtinti, kad Viduržemio jūros regione buvusi mioceno epochos pabaigoje Mesinos druskingumo krizė, turėjo įvairiausių pasekmių Žemės sistemai. Dėka jūros baseino izoliacijos, ji išdžiuvo ir todėl tas vanduo papildė pasaulinio vandenyną, kas sukėlė jūros lygio padidėjimą. Bet prieš tai nemaža dalis druskos buvo nusodinta dviejuose Viduržemio jūros baseinuose - vakariniame ir rytiniame. Jūros išdžiuvimas sukūrė topografinę įdubą bei pakeitė šilumos apytakos balansą visoje planetoje, kas savo ruožtu pakeitė pasaulinį klimatą. Klimato ir topografijos pokyčiai tiesiogiai paveikė organinį pasaulį. Dėl to, kad išdžiuvo Viduržemio jūra, jos dugnu į tai kas šiuo metu yra salos, pateko įvairiausių Afrikinių ir Europinių žinduolių rūšių, kurios vėliau vystėsi izoliacijoje. Taip pat faunos mainai vyko ir tarp Europos bei Afrikos kontinentų, po kurių taip pat vyko vietinės rūšiadaros. Taip pat Mesinos druskingumo krizės metu buvusios klimatinės sąlygos nemaža dalimi sprendė natūraliosios atrankos režimą, kuris formavo visą biotą. Veikiausiai jei nebūtu įvykusi Mesinos druskingumo krizė, šiuolaikinė Europos gamta ženkliai skirtus nuo matomos dabar.
Nuorodos susijusiomis temomis į G-mokslus:
Šiltakraujai dinozaurai, šaltakraujos ožkos bei greita molekulinė pingvinų evoliucija
Didieji klimato, hidrologiniai ir gyvybės kataklizmai Žemės istorijoje
Didelis plioceno klimato jautrumas CO2 koncentracijų pasikeitimams ir dabartinių klimato pokyčių scenarijai
Apie vandenynų paleofizinę okeanografiją
Tibeto plokščiakalnio atsiradimas ir Azijos klimato dinamika
Nuorodos:
Murphy Lisa N., Daniel B. Kirk-Davidoff, Natalie Mahowald, Bette L. Otto-Bliesner. 2009. A numerical study of the climate response to lowered Mediterranean Sea level during the Messinian Salinity Crisis. Palaeogeography, Palaeoclimatology, Palaeoecology, Volume 279, Issues 1–2, Pages 41–59 - Straipsnis "Palaeogeography, Palaeoclimatology, Palaeoecology" žurnale apie klimato atsaką į jūros lygio Viduržemio jūroje kritimą Mesino druskingumo krizės metu.
Agustí, J., Garcés, M., Krijgsman, W. 2006. Evidence for African-Iberian exchanges during the Messinian in the Spanish mammalian record: Palaeogeography, Palaeoclimatology, Palaeoecology, Volume 238, Pages 5-14 - Straipsnis "Palaeogeography, Palaeoclimatology, Palaeoecology" žurnale apie žinduolių faunų mainus tarp Afrikos ir Europos Mesinos druskingumo krizės metu.
Blanc Paul-Louis. 2006. Improved modelling of the Messinian Salinity Crisis and conceptual implications. Palaeogeography, Palaeoclimatology, Palaeoecology, Volume 238, Issues 1–4, 29 August 2006, Pages 349–372 - Straipsnis "Palaeogeography, Palaeoclimatology, Palaeoecology" žurnale apie Mesinos druskingumo krizės modeliavimą.
Van der Made J., J. Moralesa, P. Montoya. 2006. Late Miocene turnover in the Spanish mammal record in relation to palaeoclimate and the Messinian Salinity Crisis. Palaeogeography, Palaeoclimatology, Palaeoecology, Volume 238, Issues 1–4, Pages 228–246 - Straipsnis "Palaeogeography, Palaeoclimatology, Palaeoecology" žurnale apie Ispanijos teritorijoje mioceno epochoje įvykusį žinduolių faunos turnovėrį dėl kimatinių pasikeitimų susijusiu su Mesinos druskingumo krize.
Roveri M. , V. Manzi. 2006. The Messinian salinity crisis: Looking for a new paradigm? Palaeogeography, Palaeoclimatology, Palaeoecology Volume 238, Issues 1–4, Pages 386–398 - Straipsnis "Palaeogeography, Palaeoclimatology, Palaeoecology" žurnale apie stratigrafines įžvalgas sprendžiant Mesinos druskingumo krizės susidarymo priežastis.
--
AS
Reply all
Reply to author
Forward
0 new messages