Nuomonė
Dvarčionių asociacija
DAUGIABUČIŲ RENOVACIJA PRASIDĖS
TIK LEIDUS ĮSIRENGTI KIEKVIENO BUTO
INDIVIDUALIĄ ŠILUMOS APSKAITĄ IR REGULIAVIMĄ
Daug metų optimistiškai čiulbama apie sėkmingą 38 tūkstančių Lietuvos daugiabučių namų renovacijos programos vykdymą. Tačiau atlikus nesudėtingus skaičiavimus paaiškėja, kad tai tėra tik akių dūmimas, nes renovuojant ligšioliniais tempais, daugiabučių renovacijos programa nebus įgyvendinta netgi iki šio šimtmečio pabaigos.
Valstybė siekia įvykdyti 29 milijardus litų kainuojančią renovacijos programą. Įvertinus ne mažesnes kaip 3 % tarptautinių bankų paskolų palūkanas, šios programos vertė išauga iki 50 milijardų litų. Šioje renovacijoje statybinės organizacijos už porą dešimčių milijardų litų įvykdys daugybę darbų, kurių didelės dalies galima būtų apskritai nedaryti. O ir daugumą reikalingų darbų pats buto šeimininkas su žmona galėtų atlikti keleriopai pigiau. Keletą milijardų litų teks sumokėti projektuotojams, rengsiantiems kiekvienam namui atskirą projektą, nors sprendimai bus tipiniai ir taupus šeimininkas apsieitų apskritai be projektų, kadangi pakaktų tik sąmatų. Savo milijardus pasiims ir kontroliuojančios bei derinančios organizacijos, ministerijų bei savivaldybių valdininkai, ir visi kiti, kurie tik sugebės prie šios renovacijos prisišlieti.
Visi tie 50 milijardų bus sukrauti ant vartotojo pečių, Lietuvos gyventojus dešimtmečiams paverčiant tarptautinių bankų baudžiauninkais. O jei renovuoti būtų leista patiems gyventojams savo iniciatyva bei savo jėgomis, ir be to atliekant tik būtiniausius darbus, tai daugiabučių renovaciją galima būtų atlikti už 7 – 8 milijardus litų. Tad ir pažadai, jog didelę namų renovacijos kainos dalį padengs valstybė, kai ta pradinė kaina yra nepaprastai išpūsta, žmonių nesuvilioja. O svarbiausia yra tai, kad investavus 50 milijardų litų į šią valdininkų stumiamą programą, butų savininkai ir toliau negalės patys reguliuoti temperatūrą savo kambariuose ir mokėti tik už savo buto sunaudotą šilumą (aišku sumokant taip pat ir savo dalį už bendrųjų patalpų šildymą). Kokia temperatūra turės būti kiekviename kambaryje ir toliau spręs valdininkai. Taigi, suplojus šitiek milijardų į morališkai pasenusią renovacijos programą, daugiabučius netrukus vėl reikės renovuoti iš naujo, kaip „gerais“ sovietiniais laikais, kai pirma paklodavo asfaltą, o po to jį laužydavo, nes reikėdavo kloti vamzdynus. Tad suprantama, kad renovuoti daugiabučius pagal tokią valdininkų primetamą programą žmonės nenori, o leisti tai daryti kiekvienam gyventojui pačiam neleidžia valdininkai. Seimas, užuot skatinęs daugiabučių gyventojų suinteresuotumą, priiminėja valdininkų stumiamus gazpromui naudingus teisės aktus, todėl daugiabučių renovacija nevyksta ir negali vykti.
Ignoruodami realybę, kad žmonės ims masiškai renovuoti daugiabučius tik tada, kai kiekvienas matys iš to realią naudą sau, valdininkai tebemąsto bolševikiškai, kad žmonės į šviesų rytojų turi žygiuoti tik tvarkingomis kolonomis ir tik valdininkams vadovaujant. Bet prisiminkime, kaip įsirengėme vandens bei dujų skaitiklius savo butuose. Tada nebuvo bolševikinio reikalavimo, pagrįsto kolchozo principu „arba visi iki vieno namo gyventojai įsirengia skaitiklius, arba nė vienas“. Ir nereikėjo tada jokių įkalbinėjimų. Kaimynui įsirengus skaitiklį, kiekvienas buto savininkas pamatė, kad taip yra sutaupoma ir kiekvienas įsirenginėjo skaitiklius. Taip per trejetą metų vandens bei dujų skaitiklius įsirengtė visa Lietuva. Taip ir dabar atsitiktų su šildymo sistemomis, kiekvienam savo bute leidus įsirengti šilumos apskaitą bei termoreguliatorius prie kiekvieno radiatoriaus. Tada po renovacijos žmonės mokėtų tik už savo bute sunaudotą šilumos kiekį. Jie patys taip pat nuspręstų kokia turėtų būti temperatūra kiekviename kambaryje. Savaime aišku, kad kiekvienas turėtų sumokėti ir proporcingai jo buto plotui tenkančią bendrųjų patalpų šildymo išlaidų dalį. Pirmaisiais metais termoreguliatorius prie kiekvieno radiatoriaus ir šilumos skaitiklius kiekviename bute įsirengtų tik keli procentai gyventojų. Pamatę, kad įsirengusieji skaitiklius moka mažesnius šilumos mokesčius, po metų skaitiklius įsirengtų ketvirtadalis Lietuvos daugiabučių gyventojų, o dar po poros metų šilumos skaitiklius jau būtų įsirengę dauguma. Bet valdininkai apie tai nė girdėti nenori. Jų peršama renovacija net nenumato galimybės taupyti palaikant nevienodą temperatūrą įvairiuose kambariuose, nes valdininkai palaiko dabar galiojantį bolševikinį kolchozo principą „visiems turi būti visko vienodai“.
Kad pateisintų gazpromui naudingą šilumos tiekėjų savivalę, valdininkai mulkina žmones, jog vienam ar keliems gyventojams įsirengti apskaitą tik savo butuose negalima, nes tai neva sugriautų nedalomą šilumos ūkį. Ir jie šneka tokias nesąmones, nepaisydami to, kad jau daugelį metų šitaip yra rekonstruojami Lietuvos daugiabučiai, kuriuose vieni gyventojai atsiskaito pagal savo butų šilumos skaitiklių rodmenis, o neįsirengusieji skaitiklių – pagal bendrą šilumos centre įrengtą šilumos skaitiklį, nepaisydami to, kad valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija yra patvirtinusi šitaip rekonstruotų daugiabučių šildymo sistemų mokesčių už šildymą skaičiavimo metodus. Valdininkai draudžia butų šeimininkams patiems savo jėgomis renovuoti savo buto šildymo sistemas ir netgi teisiškai persekioja drįstančius savavališkai tai daryti. O jau tie, kurie neapsikentę šilumos tiekėjų savivalės drįso atsijungti nuo tokios grobuoniškos šildymo sistemos, yra tiesiog terorizuojami. Privati iniciatyva, kuri kažkada Vakarus pavertė pasaulio lyderiais, Lietuvos šilumos ūkyje yra paskelbta už įstatymo ribų. To pasėkoje kiekviename mieste, deja, yra vos po vieną kitą šiuolaikiškai renovuotą daugiabučių šildymo sistemą, kurioje gyventojas pats nustatinėja kiekvieno kambario norimą temperatūrą ir moka pagal savo buto skaitiklio rodmenis,.
Lietuvoje bolševikinė kolchozo tvarka išliko tik šilumos ūkyje, nes jame gazpromo įtaka dar tebėra lemiama. Prisiminkime, kaip prieš kelis dešimtmečius, kai butuose dar nebuvo elektros skaitiklių, žmonės mokėdavo elektros mokesčius pagal lempučių skaičių bute. Aišku, tada išeidamas iš kambario niekas šviesos neišjungdavo. Prisiminkime, nesenus laikus kai vandens skaitiklių kiekviename bute nebuvo. Tada žmonės atsukdavo čiaupą iki galo ir leisdavo vandenį netaupydami. Šiandien vandentiekio, dujotiekio, elektros ūkiuose bolševizmo seniai jau nė kvapo neliko. Ten visur kiekvienas butas turi savo skaitiklius. Kiekvienas už vandenį, dujas ar elektrą moka pagal skaitiklų rodmenis, todėl ir taupo. Ir televizijos, interneto ar telefono paslaugų vartotojas perka taip pat tiek, kiek nori jis pats. Vienintelė išimtis – šilumos ūkis. Čia ne buto savininkas, o gazpromo interesus ginantys valdininkai bei šilumos tiekėjai sprendžia, kiek šilumos reikia tiekti vartotojui.
Pro dalinai naivią, o dalinai gazpromui parsidavusią seimo daugumą jiems pavyko prastumti teisės aktus, kuriais įsirengti šilumos skaitiklį savo bute (ar netgi prie kiekvieno radiatoriaus) bei termoreguliatorius, kurie leidžia palaikyti norimą temperatūrą kiekviename kambaryje, tapo beveik neįmanoma. O jeigu, įveikus daugybę kliūčių, kam nors ir pavyksta tai padaryti, tai valdininkai vis vien įbruka šilumos tiekėjo valdomus „patobulinimus“ prie termoreguliatorių, kurie neleidžia termoleguliatoriui visiškai užsidaryti. Tokiu būdu, tarkim kovo mėnesį, tame kambaryje, kuriame kaitriai šviečia saulė ir todėl dieną šildyti radiatoriaus nereikia visiškai, vis vien vartotojui prievarta yra tiekiama šiluma, todėl ir vėl tenka gyventi atsidarius langus. O kad išdrįsęs įsirengti individualią apskaitą drąsuolis būtų galutinai pamokytas, gazpromui parsidavę valdininkai naudoja dar vieną vėzdą. Kiekvienam nesusigaudančiam juridinėse vingrybėse novatoriui yra užkraunama neproporcingai didelė bendrųjų patalpų šildymo dalis, kad nuėjęs kryžiaus kelius, investavęs savo pinigus, o be to nuo dabar dar ir taupantis šilumą, jis galiausiai mokėtų beveik tokius pačius mokesčius, kokius moka ir nieko nedarę bei šilumos netaupantys kaimynai. Jei kam nors ir pavyksta renovuoti, tai valdininkai padaro viską, kad temperatūrą savo bute vis vien nustatinėtų ne buto šeimininkas, o šilumos tiekėjas, už kurio nugaros kyšo gazpromo ausys. Todėl iki šiol Lietuvos miestuose tėra vos po keletą namų su šiuolaikiškai renovuota šildymo sistema.
Prievartinį šilumos brukimą vartotojams valdininkai, apsimetę skriaudžiamųjų gynėjais, dangsto kilniais tikslais - rūpinimusi, kad žemesnę temperatūrą savo bute palaikantys gyventojai neskriaustų mėgstančių šilčiau gyventi savo kaimynų. Esą, įsirengę savo bute šilumos apskaitą bei termoreguliatorius, gobšuoliai apskritai išsijungs savo radiatorius ir gyvens savo kaimynų sąskaita, savo bute palaikydami tik 10 – 15 laipsnių temperatūrą. Nes tokiu atveju šaltuose butuose gyvenančius gobšuolius pro savo sienas neva šildytų normalioje 18 - 20 laipsnių temperatūroje gyvenantys kaimynai. Tačiau kiekvienas šildymo sistemų projektuotojas žino, kad jei temperatūrų skirtumas tarp gretimų patalpų yra 5 laipsniai ar mažiau, tai tokie nuostoliai net neskaičiuojami: tokie jie yra nereikšmingi. Kažkodėl niekus paistantiems „skriaudžiamųjų gynėjams“ neateina į galvą mintis, kad jei ir atsirastų gobšuolis, vienas iš tūkstančio, norintis gyventi pavyzdžiui 10 laipsnių temperatūroje, taigi būtų visiškai nesunku išsiklijuoti termoizoliacija sienas nuo tokio gobšuolio pusės ir problemos neliktų. Juk kiekvienas jau seniai privalėjo šitaip atsitverti nuo visų savo kaimynų jau vien dėl to, kad negirdėtų kaimynų radijo ar jų triukšmingų švenčių.
Bet šitie „skriaudžiamųjų gynėjai“ kažkodėl tyli, kai daugiabučiai yra perkaitinami. Jei būtų leista kiekvienam gyventojui įsirengti savo buto šilumos apskaitą ir reguliavimą, tai jų gyventojai palaikytų aukštesnę temperatūrą tik tuose kambariuose, kuriuose būna, o miegamajame, virtuvėje būtų vėsiau, nes pradėjus gaminti maistą virtuvė įšyla savaime. Be to išvykus į darbą ar naktimis kambariuose būtų palaikoma žemesnė temperatūra, o ne 20 – 22 laipsniai ir daugiau, kaip dieną ir naktį yra dabar. Prisiminkim, kaip naktimis tenka pabusti suprakaitavusiam nuo per didelio šilumos tiekėjų „rūpesčio“ mumis. O leidus kiekvienam buto šeimininkui įsirengti šilumos reguliavimą ir apskaitą būtų sutaupoma apie pusė milijardo litų per metus. Be to tokiu atveju, atsiradus tiesioginiam materialiniam suinteresuotumui, gyventojai patys savo lėšomis dar atliktų ir būtiniausius nebrangius savo buto apšiltinimo darbus (užsitaisytų plyšius, už radiatorių susidėtų vos 6 Lt/kv.m. tekainuojančius šilumą atspindinčius aliuminio lakštus, esant reikalui apsišiltintų iš vidaus sienas ar lubas). Šios santykinai nebrangios priemonės Lietuvos daugiabučių gyventojams leistų sutaupyti kasmet dar po pusę milijardo litų per metus. Taigi be ypatingų pastangų galima būtų maždaug milijardu litų, t. y. beveik pusiau, sumažinti šilumos mokesčius. O juk šio milijardo didžioji dalis dabar iškeliauja gazpromui. Aišku trupiniai nuo šio milijardo nubyra ir valdininkams. Bet net ir trupiniai nuo milijardo yra daug. Čia ir slypi tikroji priežastis, kodėl tik šilumos ūkyje, vieninteliame iš visų paslaugų tiekėjų, iki šiol tebegyvuoja bolševikinė kolchozo sistema, gyvenanti pagal lygiavos principą „visiems turi būti visko po lygiai“ ir pagal principą, kad viską turi spręsti valdžia, o ne gyventojai.
„Skriaudžiamųjų gynėjai“ dar gąsdina vartotojus, jog įrengus kiekvieno buto šilumos apskaitą ir reguliavimą, bus išbalansuotos šildymo sistemos. Tačiau jos jau seniai yra išbalansuotos nesąžiningiems gyventojams savavališkai pasididinus radiatorius ar savavališkai įsirengus grindų šildymą. O gazpromui parsidavę valdininkai į tokią savivalę niekaip nereaguoja, netgi priešingai, kurpia šilumos vogimą skatinančius teisės aktus. Pavyzdžiui ABės „Kauno energija“ su vartotojais sudaromų tipinių sutarčių 2.5 punktas garantuoja, kad net ir išaiškėjus tokiam pažeidimui bei surašius pažeidimo aktą, toks vartotojas nebus baudžiamas už iki šiol iš kaimynų pavogtą šilumą, o jam tereikės tik demontuoti savavališkai įsirengtus šildymo prietaisus. Aišku „skriaudžiamųjų gynėjai“ per dvidešimt metų niekaip negali aptikti tokių pažeidimų, nors visoje Lietuvoje savavališkai pasididinusių radiatorius ar savavališkai įsirengusių grindų šildymą yra šimtai tūkstančių. O jeigu netgi patys gyventojai kreiptųsi į teismą, reikalaudami kompensuoti kaimyno padarytus finansinius nuostolius už pavogtą šilumą, tai, minėta ABės „Kauno energija“ sutartis gintų šilumos vagis. Ar tokia sutartis nėra tiesioginis šilumos vagių skatinimas? Kodėl gi čia „skriaudžiamųjų gynėjai“ nerodo savo principingumo?
Galutinai išbalansavo šildymo sistemas patys šilumos tiekėjai, šilumos centruose demontavę elevatorius, įrengdę cirkuliacinius siurblius, pakeitusius cirkuliuojančio šildymo sistemose vandens kiekius ir greičius. O dabar jie įrodinėja, kad kiekvienam gyventojui atskirai negalima įsirengti šilumos reguliavimo ir apskaitos, kadangi šitaip neva bus išbalansuotos šildymo sistemos. Dangstydamiesi šia nesąmone valdininkai reikalauja laikytis kolchozo principo „arba visi namo gyventojai įsirengia apskaitą ir reguliavimą, arba – nei vienas“, puikiai suvokdami, kad prikalbinti visus iki vieno namo gyventojus yra beveik neįmanoma. Nors iš tikrųjų yra kaip tik priešingai: tik termoreguliatoriai ir individualūs šilumos skaitikliai dabar gali išgelbėti padėtį, išbalansuotoms šildymo sistemoms grąžindami pusiausvyrą, nes termoreguliatoriai užtikrintų, kad kiekvienas kambarys gautų reikiamą šilumos kiekį. O kad nuskriaudžiant kaimynus šilumos nebūtų imama per daug, užtikrintų kiekviename bute (ar netgi prie kiekvieno radiatoriaus) įrengti šilumos skaitikliai, versiantys kiekvieną vartotoją taupyti pinigus ir šilumos imti ne daugiau, negu jam reikia. Šitaip kiekvienas butas ir netgi kiekvienas kambarys netgi išbalansuotoje sistemoje gaus šilumos tiek, kiek jis nori. Kito būdo, galinčio subalansuoti pačių šilumos tiekėjų išbalansuotas šildymo sistemas ir užtikrinti pageidaujamą kiekvieno kambario temperatūrą, nėra.
Tačiau ši vienintelė protinga išeitis gazpromo interesus ginantiems valdininkams yra nepriimtina, nes tokiu būdu šilumos tiekėjai jau negalėtų vartotojui brukti šilumą per prievartą, kadangi vartotojas įgytų galimybę pirkti šilumos tiek, kiek nori jis pats. Apsimesdami, jog bando taisyti padėtį, valdininkai perša šimtus milijonų litų kainuojančių daugybę šilumos centrų ir pačių šildymo sistemų modernizavimo variantų, žadėdami, kad po tų modernizavimų visi butai bus šildomi tolygiai. Tačiau tokius niekus gali paistyti tik visiškai hidraulikoje nesusigaudantys arba piktavaliai žmonės. Juk jokia jų siūloma šilumos centrų modernizacija niekaip nereaguoja į vėją ar į saulę. O juk yra akivaizdu, kad į vėją atkreiptuose kambariuose būna šalčiau, o pavėjiniuose, priešingai – šilčiau. Akivaizdu, kad kambariuose, pro kurių langus spigina saulė, būna apie penkiais laipsniais aukštesnė temperatūra, negu pavėsio pusėje esančiuose kambariuose. Be to ir palaikyti visiems priimtiną temperatūrą kambariuose neįmanoma, nes tai, kas vienam yra per karšta, kitam yra per šalta. O ir pageidautina temperatūra kiekviename kambaryje yra skirtinga. Netgi tame pačiame kambaryje gyventojas, būdamas darbe, nori vienokios temperatūros, grįžęs namo – kitokios, o naktį – dar kitokios. O socialiai remtinieji, už kuriuos mokesčius moka valstybė, apskritai yra nelinkę taupyti ir yra ypač nelinkę investuoti į daugiabučių renovaciją. „Skriaudžiamųjų gynėjams“ pastarieji yra tiesiog gelbėjimosi ratas, nes jais taip patogu dangstytis siekiant perkaitinti namą. O juk perkaitindami daugiabučius valdininkai kenkia ir valstybei, kasmet paleisdami vėjais ir šimtus milijonų litų valstybės biudžeto pinigų, nes socialiai remtinų butų perkaitinimą apmoka valstybė.
Valstybės vadovams siūlau kenkiančius valstybei ir gazpromo interesus ginančius valdininkus pakeisti padoriais žmonėmis, kurie pagaliau pradėtų tikrą daugiabučių renovaciją. Seimui siūlau kuo greičiau atšaukti privačią iniciatyvą ribojančius teisės aktus ir leisti privačiai iniciatyvai netrukdomai konkuruoti su stambiuoju kapitalu. Tam yra būtina leisti (nereikalaujant nei kaimynų, nei kieno nors kito sutikimo) bet kuriam to norinčiam daugiabučio namo gyventojui įsirengti savo bute šilumos apskaitą ir termoreguliatorius prie kiekvieno radiatoriaus, leidžiančius kiekviename kambaryje palaikyti tokią temperatūrą, kokios pageidauja buto šeimininkas. Tai pagaliau materialiai suinteresuotų gyventojus ne tik renovuoti šildymo sistemas, bet taip pat ir apsišiltinti lauko sienas, stogą, langus. Toks leidimas taptų garvežiu, kuris pagaliau išjudintų iš vietos jau daug metų įstrigusį daugiabučių renovacijos traukinį. Valstybės vadovams siūlau pamąstyti apie tai, kiek darbo vietų būtų sukurta, kaip kilstelėtų valstybės ekonomika, kiek sumažėtų Lietuvos priklausomybė nuo Maskvos, jei tas milijardas litų, kurio lūto dalį dabar už Lietuvos daugiabučių namų perkaitinimą kasmet pasiima gazpromas, atitektų Lietuvos statybininkams, statybos medžiagų pramonei, statybos medžiagų parduotuvėms, transporto organizacijoms, sodrai, mokesčių inspekcijai.
Mes skelbiamės esą laisvosios rinkos šalimi. Tai liaukimės protegavę valstybės (o iš tikrųjų gazpromo) palaikomą bolševikinę kolchozo sistemą šilumos ūkyje. Atverdami duris vartotojų privačiai iniciatyvai, kuriai nereikia jokių valstybės dotacijų, leiskim jai konkuruoti su valdininkų stumiama, dešimčių milijardų litų dotacijų reikalaujančia programa. Beje privati iniciatyva nesunaikins valdininkų stumiamos programos, nes pastaroji vis vien visą dešimtmetį merdi. Priešingai, dėl to ji nors šiek tiek atsigautų. Leiskim laisvai konkuruoti stambiam ir smulkiam verslui ir tegul gyvenimas parodo, kuri programa yra pranašesnė. Iš sąžiningos konkurencijos laimės vartotojas, o tuo pačiu ir valstybė.
Rimvydas Žiliukas
Kaunas
tel. 861027749
elpaštas r.ziliukas@gmail.com
Robertas Scerbavicius
--
Jūs gavote šį laišką, nes esate Gyventojų asociacijos „Dvarčioniškiai“ grupės narys.
Grupei rašykite el. pašto adresu - dvarc...@googlegroups.com
Norėdami atsisakyti pranešimų iš šios grupės, siųskite laišką adresu
dvarcionys+...@googlegroups.com
Daugiau parinkčių rasite
http://groups.google.lt/group/dvarcionys?hl=lt?hl=lt
http://dvarcionys.visiems.lt
Eduard Subac
--
Jūs gavote šį laišką, nes esate Gyventojų asociacijos „Dvarčioniškiai“ grupės narys.
Grupei rašykite el. pašto adresu - dvarc...@googlegroups.com
Norėdami atsisakyti pranešimų iš šios grupės, siųskite laišką adresu
dvarcionys+...@googlegroups.com
Daugiau parinkčių rasite
http://groups.google.lt/group/dvarcionys?hl=lt?hl=lt
http://dvarcionys.visiems.lt
Edvardas