Kateterio įvedimas į Veną
Sheila Cast
Su intrakraujagysliniais kateteriais susijusios infekcijos ir profilaktika kateterio įvedimas ir priežiūra. Naudojami sutrumpinimai. Kraujo infekcijų apibrėžimai ir diagnozavimo kriterijai. MO, sukeliantys su kraujagyslių kateterių naudojimu susijusias infekcijas. Su intrakraujagyslinių kateterių naudojimu susijusių infekcijų rizikos veiksniai. Pagrindinės su intrakraujagyslinių kateterių naudojimu susijusios infekcijos. Profilaktika. Infekcijų profilaktika. Bendrieji intrakraujagyslinių kateterių įvedimo ir priežiūros principai. Kraujagyslių kateterių ir įkišimo vietos parinkimas. PVK įvedimas. PVK priežiūra. PKK keitimas (pašalinimasPVK keitimas (pašalinimasLiteratūra.
Egzogeniniai: Nepakankama personalo rankų higiena; Aseptikos nesilaikymas; Naudojamų kateterių kokybė (dažniausiai infekcijas sukelia iš polivinilchlorido pagaminti kateteriai; turintys sudėtyje ftalatų); Netinkamas kateterių dydis; Neteisingai parinkta vieta; Netinkama kateterio priežiūra (laikymo trukmė, tvarsčių keitimo dažnis). Endogeniniai: Paciento amžius; Imunitetas; Ligos.
HI, susijusios su intrakraujagyslinių kateterių naudojimu, pasireiškia 2-3 parą po kateterio įvedimo. Kateterio įvedimo vietos infekcija (apima apie 2cm, pasireiškia eritema, skausmu, tempimu, patinimu, pūlingu sekretu). Odos sienelės ar tunelio infekcija (naudojant tunelinius centrinių kraujagyslių kateterius). Bakteremija, sepsis (registruojama kaip susijusi su kateteriu, jei nėra infekcijos židinio kitoje vietoje, išskiriamas tas pats mikroorganizmas iš kateterio ir kraujo). Septinis tromboflebitas. Metastazinės infekcijos (endokarditas, osteomielitas, endoftalmitas, artritas, kuomet MO krauju patenka į kitus organus).
Maždaug pieštuko storio lankstus plastikinis vamzdelis (kateteris) įvedamas į stambią veną kaklo apačioje ir pritvirtinamas. Kateteris turi du kanalus. Atliekant hemodializės procedūrą, kraujas imamas iš vieno kanalo ir grąžinamas per kitą kanalą. Apie 15 cm vamzdelio lieka virš odos, o kateterio įvedimo vieta aptvarstoma. Tvarstis turi būti švarus ir sausas, o prausiantis ir plaunant galvą reikia būti itin atsargiems, nes sušlapinus tvarstį padidėja infekcijos rizika.
Dializės metu į arterioveninę jungtį įvedamos dvi adatos. Viena adata kraujas paimamas iš paciento, plastikiniais vamzdeliais teka į dializatorių, ten išvalomas ir grąžinamas į organizmą kita adata.
AVJ gali tarnauti labai ilgai. Kai kurių pacientų AVJ funkcionuoja net trisdešimt metų! Tačiau jei esate vyresnio amžiaus arba sergate kitomis ligomis (pavyzdžiui, diabetu), AVJ gali veikti ne taip ilgai.
Jei patikrinę AVJ manote, kad negirdite ar nejaučiate kraujo tekėjimo per ją, gali būti, kad jungtis užsikimšo ir nustojo funkcionuoti. Todėl nedelsdami skambinkite į dializės kliniką, nes yra tikimybė, kad AVJ dar galima išgelbėti.
Porto tipo kateterius pristatė gydytoja Natalija Staliūnienė. Pasak pranešėjos, Porto kateteriai pasaulio medicinoje naudojami daugiau nei 30 metų. Jie labai palengvino onkologinių ligonių gydymą. Šių prietaisų dėka atsirado galimybė gydyti vėžiu sergančius pacientus, kuriems yra išsivysčiusios periferinių venų komplikacijos, specialiais chemoterapiniais vaistais ir taip didinti jų išgyvenamumą.
Neturint šių kateterių tenka punktuoti periferinę veną. Taip sukeliamas papildomas skausmas pacientui, žalojamos venos, didesnė injekcijų komplikacijų galimybė. Dažnai po ilgalaikio specifinio gydymo slaugytojos neberanda sveikos periferinės venos gydymo tęsimui.
Porto kateteris yra implantuojamas centrinės venos kateteris, kuris yra sujungtas su rezervuaru (Portu), esančiu po oda. Šis kateterio ir rezervuaro (Porto) junginys suteikia ilgalaikę daugkartinę prieigą prie centrinės venos.
Gydytoja N. Staliūnienė papasakojo ir kateterių istoriją. Šiuo metu medikai naudoja trečios kartos titano-plastiko derinio kateterius, vienos ar dviejų membranų, kurie yra labiau prisitaikantys žmogaus organizme, nesukelia alerginių reakcijų, lengvesni ir patogesni tiek pacientui, tiek personalui. Visi kateteriai pagal dydį gali būti naudojami tiek suaugusiems, tiek mažiesiems pacientams.
Pasaulyje Porto kateteriai naudojami labai plačiai prie įvairių susirgimų: AIDS ir onkologinėmis ligomis sergantys pacientai dažnai gydomi chemoterapiniais vaistais ir/ar antibiotikais; cistine fibroze (genetinė liga) sergantieji gydomi ilgalaikėmis ir dažnomis antibiotikų injekcijos; taip pat taikomi plaučių ir virškinamojo trakto infekcijų gydymui; naudojami ir parenterinei (maitinimas per venas) mitybai bei kraujo transfuzijoms; skausmui malšinti.
Anot pranešėjos, Porto kateterių nauda pacientui ir medicinos personalui akivaizdi. Pirmiausia, saugomos venos, gali būti skiriamos didelio tūrio, ilgo lašinimo infuzijos, minimaliai sumažėja infekcijų rizika.
Susirinkusieji turėjo galimybę pamatyti pačius moderniausius Porto kateterius, specialias adatas, skirtas tik Port membranos punkcijai. Pranešėja papasakojo ir apie Porto kateterių implantavimo galimybes, galimas komplikacijas: sepsį, trombozes, mechaninis kateterio pažeidimas. Norint išvengti komplikacijų, personalui būtina laikytis septikos ir antiseptikos reikalavimų bei tinkamos Porto sistemos priežiūros, nenaudojant implantuoto kateterio, kas 4/6 savaites reikia sistemą praplauti, t. y. sulašinti intraveninių skysčių.
Pranešėja filmuotoje medžiagoje rodė, kaip slaugytoja įleidžia specialią adatą į Porto kateterio membraną, kaip prijungia lašinę sistemą, kaip užpildoma sistema skysčiais, kaip lašinami medikamentai, kaip atliekama sistemos heparinizacija, pabaigus infuziją, kad nesukrešėtų kateteryje kraujas.
Klausimų medikėms, dirbančioms su pacientais, kuriems implantuotos Porto sistemos, gali kilti įvairių. Kristina į daugelį kylančių klausimų atsakė čia pat. Medikėms svarbu žinoti, kiek galima laikyti į Porto sistemą įdurtą adatą, ar galima švirkšti vaistus iš karto po Porto sistemos implantavimo, kaip praplauti Porto kateterį tarp antibiotikų leidimo, ar galima švirkšti vaistus, jei, įdūrus adatą, neatsitraukia kraujo?
Chemoterapija skiriama kursais: kas vieną, dvi, tris keturias savaites. Nuo chemoterapijos gali būti pradėtas onkologinės ligos gydymas, kartais tai būna vienintelis gydymo būdas. Chemoterapija ar biologinė terapija skiriama ir kartu su radioterapiniu gydymu - kombinuotas gydymas. Chemoterapija skiriama ir ligai progresuojant, siekiama sunaikinti vėžio metastazes, jas sumažinti ar palengvinti ligos simptomus.
Biologinė terapija veikia navikinės ląstelės specifinius receptorius arba per navikinės ląstelės signalinius kelius. Pasak specialistės, biologinė terapija gali būti skiriama viena, kartu su chemoterapija, radioterapija.
Nepageidaujamos reakcijos lydi tiek chemoterapiją, tiek biologinę terapiją. Jos gali būti ankstyvos, kurios pasireiškia tik pradėjus gydymą ir tęsiasi iki mėnesio, pabaigus gydymą. Vėlyvos reakcijos pasireiškia praėjus mėnesiui nuo gydymo pradžios ir tęsiasi pabaigus gydymą ar net išlieka visą gyvenimą.
Vargina pacientus ir pykinimas, vėmimas, vidurių užkietėjimai arba viduriavimas, gastritai. Pradėjus chemoterapiją, pykinimas paprastai tęsiasi vieną- tris paras. Bet gali būti ir vėlyvas pykinimas, kuris prasideda, praėjus kelioms paroms po chemoterapijos. Pykinimui įveikti yra nemažai preparatų, kuriuos gydytoja ir pristatė konferencijos dalyvėms.
Chemoterapija, biologine terapija gydomus pacientus vargina ir skirtingų laipsnių stomatitai. Gydytoja papasakojo, kaip pacientai, neišvengę stomatito, turėtų maitintis, bei pristatė pagalbines priemones stomatitui lengvinti.
Papasakojo gydytoja ir apie kardiologinius pažeidimus, kuriems koreguoti reikalinga kardiologo pagalba. Kalbėta ir apie biologinės terapijos galimus šalutinius poveikius: odos bėrimus, kurie taip pat būna skirtingų laipsnių, tad ir gydymas jų skirtingas.
Vargina biologine terapija gydomus pacientus ir stomatitai, viduriavimai bei vidurių užkietėjimai, kepenų toksinis pažeidimas, ir kiti pažeidimai, be kurių, kaip tenką aiškinti pacientams, nebūtų ir sveikimo.
Konferencijos dalyvėms gydytoja papasakojo ir apie chemoterapijos preparatų paruošimą, saugos priemones, vaisto leidimo specifiką bei metodiką, kas ypač aktualu dirbančioms su šiais preparatais.
Kateterio istorija kaip ir daugelio kitų medicininių prietaisų istorijų, stebina savo kūrėjų drąsa ir įžvalgomis. Pati pirmoji mintis apie galimybę įvesti kateterį iki pat žmogaus širdies gimė dar 1929 m. jaunam internui Weneriui Frossmanui. Jis, įkvėptas fiziologijos vadovėlio iliustracijų, vaizduojančių kateterio įvedimą arkliui (iki širdies per v. jagularis), sugalvojo pabandyti tai padaryti žmogui ir ne bet kam, o tiesiog pačiam sau! Jam pavyko, tačiau įvedimas buvo sudėtingas, reikėjo rentgeno spindulių kontrolės. Vis dėlto, bandymas turėjo milžiniškos reikšmės: pradėtos rinkti žinios apie širdies fiziologiją, hemodinamiką. Tačiau klinikinėje praktikoje tokie kateteriai dėl sudėtingo įvedimo buvo retai naudojami ir tik sukūrus Swan-Ganz kateterį viskas stipriai pasikeitė.
Hemodializė (HD) - tai viena pakaitinio inkstų funkcijos gydymo rūšių (kitos: peritoninė dializė ir inksto transplantacija), taikoma sergant ūminiu ar lėtiniu inkstų nepakankamumu, taip pat kai kurių apsinuodijimų atvejais. Jos esmė - kraujui tekant dializatoriumi, jis išvalomas nuo medžiagų apykaitos produktų (pvz., šlapalo), atstatoma elektrolitų (pvz., kalio) ir rūgščių - šarmų pusiausvyra, pašalinamas skysčių perteklius. Hemodializę skiria nefrologas (inkstų ligų gydytojas).
Dializė - tai procesas, kai vieno tirpalo sudėtis keičiama jį veikiant kitu tirpalu per pusiau pralaidžią membraną. Pro membranos poras tegali praeiti mažos molekulinės masės medžiagos (pvz., vanduo, šlapalas, elektrolitai), o didesnes molekules (pvz., baltymus) ji, tarsi sietas, sulaiko. Ištirpusios medžiagos per membraną juda dviem būdais: difuzija ir ultrafiltracija. Vykstant ultrafiltracijai, per membraną dėl osmosinio ar hidrostatinio slėgio skirtumų skverbiasi vanduo, o kartu ir jame ištirpusios medžiagos.
c80f0f1006