Dievų Miškas Pdf
Suyay Escarsega
Forest of the Gods (Lithuanian: Dievų miškas) is a memoir of the Lithuanian poet and writer Balys Sruoga about his experiences in the Nazi Stutthof concentration camp. [1] It was one of the first memoirs in Europe about Nazi camps. According to the author, the title is the local name of the marshy wooded area in which the camp was establisted.[2] [3]
A distinctive feature of the memoir is its gallows humor. An example: Balys and another camp inmate Jonas are carrying a dead inmate, who suddenly started sighing. "Well, well", says Jonas, "Why are you sighing? You died already, then just be dead and don't sigh!"[1]
Balys Sruoga started writing his memoir in 1945 and finished a 450-page manuscript in several months in a writers' sanatorium in Birštonas. For many years the Soviet censorship disallowed the publication of the memoir. It was published only in 1957 in a censored form, after author's death. The full original novel was published in 2011.[1]
Buvo viena kalinių rūšis, kurią iš lagerio paleisdavo, - tai - auklėjamieji kaliniai. Politinio skyriaus pareiga buvopaleidžiamiesiem pasakyti atitinkamą pamokslą ir išduoti jiem dokumentus. Visi paleidžiamieji kaliniai turėjo pasirašyti raštą su > tokiais punktais:
Kas teisybė - tai teisybė: tokį dokumentą pasirašyti niekas neversdavo: nori - rašykis, nori - ne. Pasirašiusius paleisdavo iš lagerio, o nepasirašantį palikdavo lageryje apsidūmoti, kol jis nutars pasirašyti. Antras pasiūlymas pasirašyti labai retai teateidavo.
Susitinka su Gervinskiu [Gerwinski]: milžiniškos jėgos vyras, lenkas, buvęs boksininkas, ruošė bokso turnyrus. Profesoriui skeldė mušeikizmo filosofiją. Gervinskio nuomone reikia mušti kalinių gerovei.
Žmogus, į lagerį atėjęs, nežino, kur jis pateko. Reikia jam parodyti, kad jis tikrai suprastų. Reikia jis iš karto užgrūdinti, kol jis dar sveikatos, dar jėgos turi, paskui bus vėlu. Iš pat pradžios gavęs mušti, toliau jis bus atsargus. Jis toliau kiekvieną mirksnį bus savo gyvybės sargyboje. Jis išmoks vengti pavojaus, išmoks gelbėtis. Nemušk jų, kol jie sveiki, jie bežiūrint išglebs ir žus. Vėliau juos visiškai lengvai užmuš. Iš pat pradžios reikia naujokam piktybę įvaryti. Juos mušdamas, aš jiem gera darau. Gyventi mokau. Akis atveriu
Ėjo aplink kelmą visą dieną. Turėjo rauti, bet, aišku, vienam žmogui tai labai sunku, netgi neįmanoma. Darbas yra skirtas išeikvoti energiją, o ne kažką pasiekti, nes čia mirties lageris.
Lagerio valdžia aiškiai persistengė - perdaug jau greitu tempu žalojo ir marino žmones. Už savo šitokius rūpesčius gavo ji, matyti, gerokai velnių iš aukštesnės valdžios, kuri tolimesnės politikos sumetimais jau gal nebepatogu buvo mus taip greitai naikinti.
Hopė - neaukštas, plačių pečių, trys dešimtys penkerių metų juodbruvas vyrukas. Jo taisyklingus, tik šiek tiek storžieviškus veido bruožus papildė trumpi juodi ūsiukai. Vaikščiojo visuomet su ilgais batais, apsisiautęs guminiu apsiaustu, tokiais neišauklėtais buldogo žingsniais.
Tuomet, būdavo, du tris pakaria, o kitiem į pakaušį kulką varo. Šiam pastarajam reikalui uždarame ruime buvo įtaisyta tokia būdelė, į telefono pasikalbėjimo punkto kabiną panaši, užpakalinėje sienoje turėjusi plyšį, pailgą tokį. Atvestąjį į ruimą mirtininką pasitinka esesininkas, balta gydytojiška marška apsisiautęs. Jisai pačiupinėja mirtininko pulsą, širdį neva pasiklauso, veda į būdelę neva pasverti ir ūgiui pamatuoti, prišlieja jo nugarą prie pailgojo plyšio, iš kurio tuo tarpu lenda kulka stačiai į pakaušį. Va, šitokį šaudymo darbą baisiai mėgdavo Traugotas Majeris. Tai buvo jo privilegija, jo sportas.
Vokiečių esesininkų tarpe šitoksai žmonių žudymas buvo laikomas labai garbingu būdu: kurgi ne - Trečiojo reicho priešus naikina! Kai pats Majeris, pagiriom sirgdamas ar dėl kitų priežasčių, negalėjo šio garbingo darbo atlikti, žemesnieji esesininkai varžėsi, prašėsi, kad tik jam, ne kitam, būtų leista paspraginti! Ne kiekvienas tokią laimę turėdavo, - ne kiekvienam leisdavo. Tiktai moterų žydžių pats Majeris nešaudydavo, - jam tai buvo per menkas objektas, - jis jas užleisdavo mažesniesiem.
Majeris buvo aukštas, lieknas juodbruvas vyras, visuomet dailiai nusiskutęs. Padoriame gyvenime galėjo tikru gražuoliu būti. Išsilavinimo buvo jisai menko, bet turėjo bavarų valstiečio apčiuopiamai galvojančią makaulę. Jis buvo vienas protingiausių lagerio SS vyrų. Gal būtų buvęs ir visai protingas, jeigu nebūtų buvęs apsigimęs banditas.
Girtas Majeris baisiai įsižeisdavo, kai kalinys, gavęs jo antausį, nenugriūdavo. Majerio mušeikiška savimyla būdavo smarkiai pažeista. Tuomet supykęs jis ima iš visų jėgų antausius skaldyti, kol tu vis tiek nugriūsi. Lengviausia iš tos operacijos išeiti buvo šitokiu būdu: vos tiktai jis palietė tave savo ranka - tuoj griūk ir tučtuojau kelkis: antrą kartą pargriuvęs, gali kiek ilgiau padelsti besikeldamas. Su kiekvienu nugriuvimu atsikėlimo laikas reikia kiek ilgėliau nutęsti. Po kokio dešimto smūgio jau gali pradėti ropoti, kinkas kratyti, - atseit, jau esi gatavas, nebegali atsikelti. Tuomet tau Majeris paaiškins, kad tu esi blde Sauhund, sės jisai ant motociklo ir dums pas žmonelę pasipagirioti, - sučiaudėjus motociklui, gali sau ramiausiai keltis ir eiti, kur nori.
Majeris rašydavo į Berlyną, į SS lagerių centrą, atestacijas apie kalinius, apie jų elgesį, - kas, jo nuomone, yra jau pasitaisęs, kas - dar labiau sugedęs, kas - reikėtų dar labiau paspausti. Jo atsiliepimai, žinoma, buvo svarbūs, bet ne per daug. Pagelbėti mažai ką jisai tegalėjo, - galėjo tiktai kenkti. Daugelį jis siūlė paleisti iš lagerio, bet Berlynas jo pasiūlymo neatsižiūrėdavo. Berlynas atsižiūrėdavo tiktai jo neigiamo atsiliepimo.
Majerio dūšia buvo plati kaip jūra. Visoks šlamštas joje sutilpdavo. Pavyzdžiui, 1944 metų kalėdom lageryje buvo padaryta eglaitė. Ne eglaitė, bet didžiulė eglė buvo atitempta ir įvairiaspalvėm elektros lemputėm apkabinėta. Pirmą kalėdų dieną Majeriui išėjo toks reikalas porą katorgininkėlių viešai pakarti. Jo įsakymu šalia žiburiuojančios eglės buvo pastatytos kartuvės. Tam tikru skambalu iškilmingai buvo sušaukti visi katorgininkai, dailiai išrikiuoti: tuodu katorgininkėliu buvo labai gražiai kalėdų proga pakarti šalia eglelės su margaspalvėm lemputėm. Taip ir buvo visą kalėdų pirmą dieną iki vakaro: čia spindi, žybčioja eglė savo žiburėliais, čia šalia jos - pakarūoklėliai kabalduoja.
Savaime suprantama, dviem tokiem vyram tas darbas buvo per menkas. Visiem buvo ai šku: lageryje turi likti vienas seniūnas. Visas klausimas buvo tiktai: katras liks, katras eis su šakėmis aketę graibyti
Porai savaičių praslinkus po Lėmano išsiuntimo, pani blokova atkeršijo tam gyvatei Zelionkei pačiu žiauriausiu būdu: susidėjo su tuo gyvate Zelionke gyventi tokiu pat būdu, kaip prieš tai gyveno su Lėmanu, - visiškai šeimyniškai
Lageris buvo ne tiktai mažas, bet ir biednas. Ne tiktai nebuvo kas dviem seniūnam veikti, bet ir vogti neužtekdavo ko. Baisiai nuobodu buvo dviem tokiem tvirtiem, sveikiem vyram be darbo bindzin ėti po lagerį, - nėr kas veikti, nors pasiusk!
Bibelforšenai jokios dvasinės vyresnybės, kunigų ir vyskupų, nepripažindavo, - kiekvienas jų sau buvo vadas ir vyskupas. Visi esą pas juos lygūs. Bet tai buvo tiktai žodžiai. Buvo jų tarpe keli, ėję lyg kunigų pareigas, o vienas buvo jų stačiai lyg vyskupas ar dar mandresnis.
Lageryje meilės dalykai, žinoma, buvo griežčiausiai draudžiami. Bet - maža kas draudžiama pasaulyje! Ir revoliucijos kelti griežtai draudžiama, o vis dėlto kelia gi jas! Klausyk visų draudimų - tai ir gyventi nebeįdomu.
Moterims buvo lengviau lageryje palyginus su vyrais: lengvesni darbai, mažesnės bausmės. Buvo apie 500 galvų, buvo iki tūkstančio. Yra buvusios pervežtos į atskirą moterų lagerį. Vyrai, be abejo, visada žiūri, kai retkarčiais pamato moteris, stebi jas, grožisi jomis.
Viena, kas moterim baisiai gadindavo nuotaiką, - tai skalbyklos ir visos drabužinės viršininkas, > SS feldfebelis Knotas [Knot], - buvęs iš tikro labai retas egzempliorius, unikumas stačiai.Tai buvo Prūsijos ir Pomeranijos chamizmo čempionas, toli pralenkęs net patį Petersą. > Vidutinio ūgio, plačių pečių, milžinišku pilvu, kreivomis kojomis it nusilesęs orangutangas.O rėksnys! O storžievis! O mušeika!
Vadinamosios politinės kalinės iš gestapo rankų ateidavo taip pat gana dažnai sumuštos ir sužalotos. Daugelis jų sėdėjo kaip įkaitai dėl pasislėpusių vyrų, sūnų, žentų. Kitų jau po kelis sūnus buvo fronte žuvę kaip vokiečių kareiviai, o jų motinos - lageryje merdėjo.Buvo kelios senutės, turėjusios po aštuonias dešimtis metų - taip pat politinės nusikaltėlės!
B. Sruogos grožinėje prozoje svarbiausias kūrinys - Dievų miškas. Tai memuarinis veikalas apie Štuthofo koncentracijos stovyklą. Autorius atvaizdavo visą žmogaus naikinimo sistemą, parodė stovyklos vadovus, sargybinius, tariamą kalinių savivaldą ir pačius kalinius. Kūrinyje kankinimo priemonės pasiekia neįtikėtino fantastiškumo, žmogaus sužvėrėjimas vaizduojamas šiurpiais vaizdais. Į visa tai žiūrima beteisio, neturinčio vilties išlikti, rezignavusio žmogaus žvilgsniu. Vienintelis ginklas tokioje aplinkoje prieš dvasinę anemiją yra aštri ironija. Ją autorius naudoja labai meistriškai - tragiškiausi momentai vaizduojami pro sarkastišką šypseną, sadistų kankintojų portretai piešiami ironiškomis spalvomis. Tas ironiškas bruožas atsiminimams duoda platesnę plotmę, gilesnį žvilgsnį, patį vaizdavimą iškelia iš protokolinio daiktiškumo į literatūros meno sritį.
c80f0f1006