Ieva Ševiakovaitė ir kerštas

[Andrius]

Būdama kokių 16-os Ieva Ševiakovaitė, tada, dar begyvendama Naujojoje
Vilnioje, turėjo atsitikimą. Namuose kartu su Ieva gyveno Rudis -
anglų seteris, tuo laiku jau gerokai nukaršęs. Ieva kartą, išleidusi
Rudį laukan pasivaikščioti, pamiršo pririštį šunėką prie pavadėlio.
Ieva ėjo per Parko gatvę, Rudis palaidas buvo, dėl savo prasto
regėjimo nesužiūrėjo gatvėje mašinos ir nelaimė atėjo pas jį: mašina
jį parbloškė ir Rudis atidavė kvapą. Ieva tuo metu buvo kitoje gatvės
pusėje ir išplėtusi akis stebėjo nelaimę, įvykusią dėl jos paties
aplaidumo. Ir ką gi padarė jaunoji būsimoji dizainerė vėliau?
Nesitverdama pykčiu ir negalėdama pripažinti savo kaltės dėl Rudžio
žūties, ji nubėga namo ir keršto planas gimsta jos galvoje. Neužilgo
Ievos Ševiakovaitės rankose atsiranda peilis ir kaimyno (Rudį numušė,
pasirodo, kaimynas, laikęs automobilį šalimais kieme) automobilio
padangos praranda hermetizaciją. Namie, pasigyrusi apie atliktą
"žygdarbį", Ieva sulaukia pagyrų ir priversta patikinti, kad niekas
nematė. Kaip pagalvoji, tai gerai, kad kaimynas peilio sulaukė tik į
padangas. O juk galėjo ir į šonkaulius...
http://wp.me/pmU6s-u9